PAGRINDINIAI GEROVĖS VALSTYBĖS RODIKLIAI  

IR JŲ PAMATAS

BVP, SOC.NELYGYBĖS KOEFICIENTAS (GINI…), UŽIMTUMAS,

 NUSIKALSTAMUMAS, APLINKOS (gamtinės, urbanistinės, 

informacinės) KOKYBĖ, SVEIKATINGUMAS, ILGAAMŽIŠKUMAS

SOCIALINIS APGINTUMAS – POLITINĖS IR EKONOMINĖS, 

SOCIALINĖS ir KULTŪRINĖS ŽMOGAUS TEISĖS

EFEKTYVI ir TVARI MAKRO, ŠAKINĖ ir ŠEIMOS BEI ASMENS

 EKONOMIKA

HUMANISTINĖ KULTŪRA - DVASINGUMAS

Aukštos gerovės valstybė ir visuomenė neatsiejama nuo laimės – ir „feličitizmo“ filosofijos. Ji žmogui reiškiasi per pilnatvę šeimoje, kaimynystėje, giminėje ir bendruomenėje, darbe ir visuomeninėse organizacijose bei savanorystėje

LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI: tarp JAV ir RUSIJOS

Kęstutis K.Urba

                            

  Mums aktualią dabarties užsienio politiką valstybių lygmenyje labiausiai apsprendžia du veiksniai: USA globalizmas ir Rusijos revanšizmas. Norint tai giliau perprasti ir bandyti įveikti reikia pirmiausia suvokti tas dvi valstybes, kaip ir tarp šių girnų atsidūrusią Lietuvą.

JAV EKONOMINĖ SOCIALDEMOKRATIJA

         Nenustebkite tokia skyrelio antrašte, nes vien jau planuojama naujojo Prezidento D.Trumpo mokesčių politika iš esmės pasako viską: 12% tarifas tiems, kurie per metus gauna pajamų iki 75 tūkst.$, 25% vidutiniokams iki 225 tūkst.$ bei 33% –turtingiausiems. Ir žinoma nulis ubagams. Iki šiol buvo panašūs sava dvasia 7 tarifų laipteliai, o D.Trumpas praėjo su trimis. Visi Lietuvos socialdemokratai gali tik pavydėti, o liberalai seilę pavarvinti  dėl šios reformos:  kadangi daug verslo iškelta į pietryčių Aziją, tai investicijų sugrąžinimui įmonių D.Trumpas pelno mokestį sumažins nuo 35% iki 15% garsiai pareikšdamas, kad „užteks galingiausios pasaulio ekonomikos augimui merdėti apie vieną procentą, kai mes galime bent jau 3.5-4%“.

Visa tai kas išvardinta iš jo rinkiminės programos labai realu, o siekis sukurti 25 mln. naujų darbo vietų yra pakankamai ambicingas orientyras. Karo pramonės gaus žymiai daugiau užsakymų, bus dedama daug daugiau pastangų riboti imigrantų ir pražūtingus narkotrefiko srautus per sieną su Meksika, vėl atgis USA naftos ir dujų gavyba. Beje, ir Rusijos nenaudai. Prireikus – du milijonai prasikaltusių imigrantų bus įkišti į kalėjimus. Skeptikai jau skaičiuoja, kad tokios reformos per 10 metų sukurs apie 6 trln. .$ biudžeto deficitą, tačiau D.Trumpas ne iš bailiųjų. Visų pirma, ekonomikos suefektyvinimas ir jos išplėtojimas gerokai padidins įplaukas į biudžetą, o blogiausiu atveju vėl bus galima paleisti dolerių spausdinimo „machiną“. Infliacija dėl to ne itin gresia, nes doleris tebėra pagrindinė pasaulio atsiskaitymų valiuta ir tebeturi didžiulę paklausą užsieniuose – atsiradus daugiau pinigų jų didžiulė dalis nuplauks į pirkimus užsieniuose. Dar bus peržiūrėta prekybinės sutartys.

B.Sandersas savo pasiūlymų dvasia irgi tilpo į socialdemokratinės ekonominės politikos rėmus, tačiau savu idealizmu siekė uždėti žymiai ankštesnius apynasrius transnacionalinėms korporacijoms. Taigi, jei šis pretendentas priskirtinas savo ekonominėmis priemonėmis socialdemokratams idealistams internacionalistams bei maksimalistams, tai D.Trumpas – socialdemokratams realistams lokalistams su labai sveika vietinio frydmaniško cinizmo doze: neefektyvius valdžios biurokratus reikia mėžti ir spirti lauk. Jo komanda matydama geoekonomines grėsmes ir ekonominį štilį ėmėsi reikiamų reformų kurso ir sugebėjo tuo įtikinti netgi ekonomiškai mąstančius rinkėjus. Beje, šešetas milijardieriaus D.Trumpo versliukų bankrotų – universiteto, „vodkos“, mėsainių, avialinijų ir dar kažko, tik pabrėžia jo drąsą. Nereikia stebėtis - juk vidutiniškai, sėkmingas verslininkas per gyvenimą patiria tris bankrotus, kol įsitvirtina.

USA patyrusi neilgą, bet pakankamai komplikuotą istoriją tebėra pilna kūrybingų ir iniciatyvių bei inovatyvių žmonių vien jau todėl, kad pakankamai didelė. Drąsių imigrantų, kolonizavusių visą žemyną nuo Kolumbo laikų, ieškojimų dvasia, panašiai, kaip ir Australijoje, tebėra išlikusi iki šiol.  Sutraukę pasaulio mokslinį intelektinį žiedą ir jų išradimus pavertę technologijomis USA politikai respublikonai (socialdemokratai) ir jų rinkėjai gali būti ramūs dėl vidaus politikos ateities. Žinoma, gręžiojimasis nuo žalios energetinės politikos ir bandymai tobulinti B.Obamos „health care“  ten dar susilauks rimtų debatų, tačiau sprendiniai būtinai rasis. USA demokratų (irgi social)  partija oponuodama neleis beatodairiškai naikinti savų reformų, juolab respublikonai senate neturi „buldozerio“ daugumos.  USA užsienio politika bus toliau apspręsta karinio pramoninio komplekso, suaugusio su bankiniu kapitalu interesais bei iš to išplaukiančia globalistine politika, kurios esmė ir savų rinkų bei pelnų gynimas ypač naftingame regione, ir jos ribų plėtojimas su elementarių antifeodalinių žmogaus teisių gynimu.  JAV tebėra kontrastų valstybė su plačiausiu diapazonu nuo skurdo iki neregėtos prabangos.

RUSIJOS VALSTYBINIS KAPITALIZMAS

Dabarties Rusijos valdžios esmę apibrėžia ten įvykusi KGB pergalė prieš KPSS nomenklatūrinę biurokratiją, pastūmėjusi į šoną naivius B.Jelcin demokratus ir apsukrius oligarchus. Persirikiavusi per paskutinį XX a. dešimtmetį  geležinio Felikso struktūra savo politinį kapitalą vikriai pavertė ir asmeniniu finansiniu bei tebėra kupina revanšo už Varšuvos pakto griuvimą dvasios.  Kadangi Rusijos visuomenės starovieriško bei socialistinio prisitaikymo mentalumo dehumanizacijos procesai po GKČP pučo vyko labai sparčiai, tai imtasi naujos dabartinės masių suvaldymo politikos. Ji yra suorientuota ne į naujo pažangaus socialdemokratinių vertybių žmogaus, o nacionalistinio tvaiko, kurio kraštutinumas yra gerai žinomas – „bej židov, spasaj Rosiju“. Tai, beje, labai gerai atspindi Mironovo „Spravedlivaja Rossija“ partijos padėtis. Marionetinis klounas V.Žirinovskij sėkmingai diskredituoja liberalizmą, o sistemos smaigalyje atsidūręs ir šoumenu paverstas V.Putin glebėsčiuojasi su popais ir visa mrakobesija, bei skaitinėja istoriko Karamzino veikalus. Jo konfliktas su buvusiu finansų ministru, Jelgavoje gimusiu A.Kudrinu kilo dėl to, kad šis ekonomiką lenkė į socialinę politiką, o V.Putinas su D.Medvedevu – į militaristinę.   Vakarai suklydo manydami, kad Rusija greitai žlugs dėl ekonominių sunkumų. Rusija gali tverti be elektros, asfaltuotų kelių, bet ne degtinės, kuriai vietinių grūdų jau per akis.  TV paduoda reikiamas dozes urvinio banditiško kraujo bei pornuchos, visi aplinkiniai ir tolimieji vaizduojami kaltais, o ukrainiečiai ir pribaltai – nedamuštais fašistais. Neabejotina naujosios Rusijos sėkmė – būtent, apsirūpinimas grūdais: nesausrų metais jau nereikia pirkti tanklaiviais kviečių Kanadoje. Maskva blizgėte blizga dėl per Gazprom monopolį išsunktų kaimynų milijardų, o regionai prikimšti modernėjančios kariuomenės, kuri parodė savo galias nagučiais lokaliuose Gruzijos ir Ukrainos karuose. Atplėšti Krymas ir Donbasas, Turkijos viražai, palankių kremliui asmenų pergalės prezidentų rinkimuose Moldovoje bei Bulgarijoje, Estijos politinės permainos, Brexit ir tolesnis ES griovimas per karo ir pabėgėlių srautų eskalavimą iš Sirijos rodo „gazprominių“ investicijų į atvirą bei užslėptą užsienio agresiją dalinę sėkmę, papildomą vamzdžių politika, ardančia netgi visus neįvykusios europinės alternatyvos – „Nabucco“ vamzdžio planus.

Rusijos ekonomika sunkiai keliasi iš priklausomumo nuo naftos ir dujų gavybos bei prekybos ginklais, vakarų embargas ir naftos kainų kritimas pakirto augusį gerbūvį bei pakenčiamą pragyvenimą ir buvimą pensijoje vyresnei kartai. Po katastrofiško rublio kurso kritimo, 2015 m.  BVP pagal ofiziozus krito apie 4 proc., o infliacija šoktelėjo 13 proc. Rusiją 2015 m. paliko apie 20 stambių vakarų kompanijų. Tarp jų Opel, Adobe Systems ir Stockmann, o užsidarė apie 30 užsieninių gamyklų. 2015 m. iš Rusijos emigravo beveik 0.5 mln. gyventojų.
                        Kaina už militaristinį agresyvų kursą - revanšo siekius pakankamai didelė ir ženkli, rezervinis fondas senka, tad naujus prezidento rinkimus su V.Putin štabo įkūrimu kremliaus masių psichologijos technologai sutapatino su Ekonomikos ministro Uliukajev apkaltinimu milijoniniu kyšininkavimu bei korupcija. Niekas nesikeičia: spec. tarnybų veikla remiasi provokacijomis, manipuliacijomis bei operacijų vykdymu, tad reikiami mulkinimo spektakliai su „atpirkimo ožiais“ kyla reikiamais momentais numatytose vietose. Trūkstant efektyvumo įrodinėjant, kad „rusas stipriausias planetoje“ pridedama dopingo, kurį vakarai sužiūri su geroku pavėlavimu. Rytų politinės diplomatijos vektorius Šanchajaus kryptimi šlubuoja, nes Kinija orientuojasi į aiškų ekonominį pragmatizmą, susijusį su didžiule JAV rinka, dolerių pertekliumi bei Afrikos ir Viduržemio jūros infrastruktūros supirkinėjimu, o ne advokatavimu kremliui.  

LIETUVOS VAIDMUO TARP JAV ir RUSIJOS

Lietuvos tebeesančios ant tikro geopolitinio tektoninio lūžio vietos oficialiąją užsienio politiką vykdomą įvairiais pareiškimais stipriai apsprendžia demokratinių mechanizmų diktuojamas pragmatizmas. Kadangi dauguma Lietuvos rinkėjų yra orientuota į vakarus, o Rusija tapatinama su žinomomis istorinėmis skriaudomis – carizmo jungu, sovietine reokupacija bei tremtimis ir pokario kovomis, tai D.Grybauskaitės, L.Linkevičiaus kalbėjimai ar mažesnio rango panašių politikų tėra orientuoti į komplimentus ir reveransus Vašingtono politinei bei militarinei galiai. Žinoma,  ne JAV ekonominei tvarkai ir pažangai, nes ją reikia bent jau šiek tiek išmanyti.  Tvarkai ir pažangai besiremiančiai ir nuolatinėmis Harwardo bei Princetono universitetų konsultacijomis kongresui.  Didelio mokslo ar sugebėjimų gąsdinti ir gąsdintis Rusijos grėsme, nukreipiant dėmesį nuo negebėjimo tvarkyti savo ekonomiką bei demografiją  Lietuvos žmonėms ne itin reikia – Pentagono „Avaks“ sistemos lėktuvai reguliariai praskrendantys pasieniu ar satelitinės akys gerai mato kariuomenių dislokavimus, o USA logistikos centras gyvuojantis jau kelinti metai Marijampolėje prie Kaliningrado ir Minsko kelių kryžkelės tebėra nemažiau svarbus nei Zoknių aviacijos bazė, nes kontroliuoja svarbiausią teritorinį koridorių.

Produktyvesne veikla tėra laikytina nueinančios dr.Alg.Butkevičiaus vyriausybės ekonominė naujų rinkų paieškos politika, kuria, beje, irgi, buvo šiek tiek sublefuota – regionai įskaityti į valstybes. Kinijos rinkų atvėrimas mūsų maisto produktams paskui JAV ir Airijos, neabejotinai į Lietuvos ekonomikos aktyvą. Derantis su ES komisija dėl papildomų subsidijų žlugdomai Lietuvos  pienininkystei užimta atkakli, bet korektiška  pozicija, kai iš europarlamentaro Z.Balčyčio reikėjo grąsinimo  Briuselio biurokratams „Litexitu“,  tedavė praėjusią vasarą 13,3 mln. eurų, kai norint kompensuoti vien 2015 m. nuostolius dėl Rusijos embargo trūko 75 mln. eurų.

Bet kurie V.Andriukaičio bandymai užimti pasaulio teisuolio, taikdario, kompromisų pradininko poziciją yra sutinkami ... prorusiškų etikečių klijavimais, juolab vietiniai propagandistai nesuvokia sudėtingiausių užsienio politikos uždavinių: mokesčių sistemų bent jau ES harmonizavimo, visuotinio stambiojo, ypač, neinvestuojamo kapitalo apmokesdinimo pinigų prastovos, o prireikus, ir kitokiais mokesčiais, bet tam būtina sėstis prie derybų stalo, nes tiek „GAZPROM“, tiek Porošenkos šokolado ar Avulio statybų biznis, kaip ir „Doičbankio“ ar „Paribas“ ar „Lloyd“ ar „China bank“ savais kėslais panašūs nežabojamų pelnų siekime.

Kadangi užsienio politika, kaip taisyklė,  užsiimama neturinčių elementarios ekonominės nuovokos (L.Linkevičius visada mane siunčia pas dr. Alg.Butkevičių), o finansų okeanas yra neaprėpiamas, tai politika – kova už daugumos žmonių interesus išvirsta į politikavimą pigiomis propagandinėmis su užsieniu susijusiomis klišėmis.

Neefektyvaus veikimo pavyzdys – ir ne itin garsioji Baltijos asamblėja, kuriai Vilniuje teko po žudynių Paryžiuje ir Molotkovo atliktas AK ginklo pagrobimas su teatrališku helikopterio pakėlimu virš sostinės bei „hepiendo“ scenarijumi, rodžiusiu, kokia, visgi, šauni yra mūsų ieškojusi policija.  Gal Baltijos asamblėjai prezidentavusi ir viceprezidentavusi G.Purvaneckienė kažką ir nuveikė „gelbėdama Ukrainą“, tačiau nei jokios būtinos bendros ekonominės ar naujos kultūros politikos vėliavos taip ir neiškėlė. Juolab Lietuvą ekonomikos komitete atstovavo Br.Pauža.  Paskirti be įsipareigojimų ir įpareigojimų pagal LDK plikbajorių tradicijos, o ne amerikietiškos demokratijos elementarių reikalavimų pavyzdį, jokių konstruktyvių rezultatų šie politikieriai nepateikė, todėl rinkėjų vienmandatininkų ir daugiamandatininkų irgi buvo atmesti ar kilnoti, kaip ir G.Kirkilas ar J.Bernatonis. Vienok, tai, vėlgi, be atviro ir viešo vidinio partinio konkurso demokratine save vadinančioje partijoje bei Seime jiems nesutrukdė užimti atsakingus Seimo Užsienio bei ES reikalų komitetų vadovų postus. Kiek jie bent jau žada, ar atneš realios naudos Lietuvai ir pasauliui, konkrečiai atsakyti neįmanoma. Mokesčių mokėtojų investicijos yra ne pirmi metai, o nauda?

Argi Šveicarijos matematikų nustatytos stambiausios 147 pasaulio kompanijos[1], ar garsioji Bilderbergo grupuotė, ar trylika pasaulio finansais disponuojančių  „šeimų“[2]:

Rothschild (Bauer or Bower) – 500 trln. USD

1.         Bruce     

2.         Cavendish (Kennedy)     

3.         De Medici     

4.         Hanover     

5.         Hapsburg     

6.         Krupp     

7.         Plantagenet     

8.         Rockefeller     

9.         Romanov     

10.      Sinclair (St. Clair)     

11.      Warburg (del Banco)     

12.      Windsor (Saxe-Coburg-Gothe)

Nėra ir didžiulė pasaulio ekonominių, socialinių ir kitokių reikalų mazge atsidūrusi problema, tačiau ir D.Grybauskaitė turėjusi net JT tribūną, ar L.Linkevičius pakeitęs tingųjį savo lauruose A.Saudargą, bei minimi J.Bernatonis su J.Kirkilu šių dalykų nelinkę pastebėti. Tai gal visu garsumu reikia klausti – kas padengs Lietuvai, Latvijai ir Estijai bei Lenkijai ne tik milijardinius nuostolius už Ribentropo-Molotovo paktą, bet ir už geriausios brangiai išmokslintos Lietuvos  darbo jėgos išviliojimą? Bet jei A.Kubiliaus mėgiama linksniuoti „politinė patirtis“, kaip ir panašaus plauko politikierių veikla,  tesusiveda į demagogiškas kalbas, patyčias, o ne konkrečius veiksmus prieš Rusijos sulaikymą ir pavertimą socialdemokratiška krikščioniškas vertybes saugančia valstybe bei Briuselio krokodilų apetitų apribojimą, ES neefektyviai veikiančias struktūras reformuojant į reikalingas ir Lietuvos žmonėms, tai ko jie tada verti? Tiesa, pagaliau prieš pusmetį išgirdome iš D.Grybauskaitės, kad „globalioms problemoms reikia globalių sprendimų“,  tačiau taip paaiškinti gali ir  bet kuris prakutęs „tūkstantmečio vaikas“, o šių dienų iššūkiai, apibrėžti gausiuose „World risk report“[3] šaukte šaukia. „Mes nieko negalime“ – sakė G.Kirkilas TV prieš metus, betgi „chruščius - piščius“ - S.Chruščiovas pusbačiu JT tribūnoje bent jau sugebėjo įeiti į istoriją?  Tai ar ne todėl žmonės keikia visokius tranus, parazitus ir demagogus bei prisitaikėlius: liokajystė Briuseliui yra pakankamai bjauri, kaip ir tarnavimas kremliui.

 

Šiaurės Jeruzale vadinamas Vilnius dar netapo svarbiu pasaulinės diplomatijos centru, kokiu jam derėtų būti, o prieš du metus Vilniaus valdovų rūmuose įvykęs ES samitas, vadovaujant Barroso, Rompėjui ir kitais – D.Grybauskaite, L.Linkevičium ... su neregėtoje prabangoje skendėjusiu tuometiniu Ukrainos prezidentu Janukovyčium tik paženklino naują vietinės diplomatijos negalės epochą pasauliui netrukus atnešusią „Maidano dangaus šimtinę“, apie 10 tūkst. aukų Rytų Ukrainoje, karo Sirijoje eskalavimą su naujomis milijonų kančiomis, siekiant ES griauti iš vidaus – pabėgėlių lavina. Negi sunku suvokti, kad jei Rostovo ar Dnepropetrovsko darbininkas, reikiamai ir plačiai apmokestinus magnatus, gaus padorius atlyginimus, tai jo niekas į jokius blokpostus varyte nenuvarys. Ar bent jau buvo apie tai prasižiota valdovų rūmuose sprogstant elnieną su bruknėmis? Atsakinga užsienio politika tebėra beveik absoliučiai neatsakinga .... niekas už nieką neatsako, tad belieka pasikliauti ir Aukščiausiojo teismu.

Lietuvos užsienio politika, atsikračius ar atkračius geopolitinių nykštukų, prisitaikymo ir parazitavimo ant mokesčių mokėtojų pinigų kompleksų, tegali remtis kompromisų tarp rytų ir vakarų paieška. Jei ne su šventu raštu ir taikdarystės obalsiu, tai su išmintinga ekonomine užsienio politika ir nauja geresne tvarka, pasižiūrint į vidinę USA ekonominę socialdemokratiją ir gerovės valstybę. Gerai Vytenis Andriukaitis rašo – „mums reikia Stiglitz, Krugman, Rasmussen, Roubini, Piketty idėjomis ir knygomis ginkluotų politikų...“.  Minsko procesas išsisėmė, o Vilniaus – prasmego su lygiai prieš  du metus įvykusiu pragaištingu sammitu teatnešęs milijonams naujas kančias ir mirtį vaikams. Nėra valstybių vadukų, o tėra daugumos bent jau apvogtų ir apvaginėjamų kartelinių oligopolių Lietuvos ir kitų valstybių gyventojų interesai.  Tie kas dedasi juos atstovaujantys, jei nesikeis, ir nekeis pasaulio, ir teliks smulkia istorijos sąšlavyno istorija. Vienus ginkluotus vien Hayekais ir Frydmanais ar tik demagogija bei vien lankstinukais, jau rinkėjas ką tik ten pasiuntė. 

---

[1] https://www.newscientist.com/article/mg21228354-500-revealed-the-capitalist-network-that-runs-the-world/

[2] http://humansarefree.com/2014/10/exposing-shadow-forces-behind-nwo.html

[3] https://ehs.unu.edu/blog/articles/world-risk-report-2016-the-importance-of-infrastructure.html

EUROPINĖS POLITIKOS TUŠTUMA - NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS

Kęstutis K.Urba

Politikos podiume

Europos Sąjungos valstybių bei ES vadovų susitikimai su rytų partnerystės programos dalyviais ir ilgai rengtų sutarčių parafavimas vyksta maždaug kas du metai. Aukščiausios žemyno politikos podiumas nuklotas kilimais į Valdovų rūmus ir „Litexpo“ salę valstybių vadovų madų lauke pirmiausiai, kaip ir dera, prabilo etiketo bei drabužių kalba. Prieš nerūpestingai atsilapojusį Europos komisarą J.M.Barroso paskui galantiškąjį Prancūzijos prezidentą A.Hollande, žaliu švarkeliu praėjo sportiška Danijos premjerė H.Thorning-Schmidt, o rudu - Vokietijos A.Merkel, tvirtajam Vengrijos premjerui V.Orbanui neprašytam prisigretinus prie ES valdovų akimirkos įamžinimui, ir dar kartą tuo parodžiusiam, kad ir šiame spektaklyje prieš nieką nenusileis. Įvairių sutarčių pasirašymas su Azerbaidžanu, Gruzija ir Moldova po Ukrainos atsimetimo vykęs skambant senojo kino muzikai Beethoveno ir kitais motyvais iš japoniško fortepijono nebyliai sakė – ir šiose Europos politikos melodijose iš esmės nieko naujo. Tiesiog, toliau po išoriniu blizgesiu ir daugiau ar mažiau dirbtiniais šypsniais vyksta nuolatinis plačiausiojo rytų-vakarų turgaus draskymasis dėl rinkų, kuriame laimi reklama, karinė ir finansinė jėgos bei politinis marketingas, o įsigytais reitinginiais apdarais toliau puikuojamasi prieš naivius rinkėjus. Skanaujant moldaviško sūrio - brinzos, gruziniško vyno ir „Boržomi“, pateikto ant žinomo tvirto jų intelektualų laiško „gejropai“, tačiau neskubant pirkti Baku benzino. Kaip jūs manote, kodėl gi laisvos prekybos sutartis skirtingai nuo pirmųjų dvejų nebuvo sudaryta su turtinguoju Azerbaidžanu, atstovautu jų apsukriojo prezidento I.Alijevo? Ogi, todėl, kad šie per dvidešimtmetį gerokai praturėję iš Kaspijos naftos jau rytoj paskui „abramovičius-berezovskius“galėtų nusipirkti ištisus Berlyno ar Londono kvartalus, Ispanijos ir Italijos vynuogynus bei pristatyti savų maldos namų. O štai Juodosios jūros pakrantės kurortuose greta „Nestle“, „Shell“ ir kitų „brendų“ netrukus išdygs naujos vilos aukštomis tvoromis, tų, kurių sočiam poilsiui užtikrinti siena su Osetija bus sustiprinta ir visomis Briuselio natomis ir notomis.

Geriausių protų, talentų nutekėjimas

Ką duos europinėse sutartyse deklaruotiems žemyno tvarumui, sanglaudai ir tvarumui svarbūs studentams pasirašyti „Erazmus“ protokolai? Tolesnį geriausių protų ir talentų nutekėjimą į Vokietijos, Anglijos universitetus, konservatorijas iš naujųjų pakraščių paskui sumaniausius ir balsingiausius lietuviškus, taigi, ir šviežią vakarų Europos megapolių intelekto bei meno elito stiprinimą. Kad Vokietijai visai nereikia rūpintis savais universitetais ir studentija, aiškina iš ten į Vilnių užvažiuojanti jų sąžiningoji, suvokianti ir matanti vykstančių permainų subtilybes profesūra. Vienas kitas idealistas sugrįš, tačiau daugelis rinksis komfortą, atlaisvinantį nuo daugelio buitinių rūpesčių ir, kuris mokslavyriams bei meno žmonėms, anaiptol, ne paskutinėje vietoje. Ne tik mes tarp beveik milijono savų emigrantų atidavėme visą gausių talentų žiedą - ir Urmaną, ir E.Montvydą, J.Valančiūną, o tegavome antraeilius įvairių kilčių krepšininkus, trenerius ir prie ištuštėjusių sodžių besiglaudžiančių Lietuvos žemių vis labiau atviru tampantį jų supirkinėjimą. Ištuštėjus ir geriausiai gatvei - Kauno Laisvės alėjai, net Erikai Masytei su savo nemaria sausio dienų „Laisve“ jau treti metai tenka glaustis po pilku Airijos dangum, tebelaukiant, kada tėvynės obelaitės vėl sužels.

Pasirašymo ceremonialas prasidėjęs ne europinės taikdarystės pagerbimu su maldos šnabždesiu ar iškalbinga pasaulietiška tyla, o trankiais būgnais, bent jau man pirmiausiai priminė ir Poltavos mūšį, ir Austerlicą, ir Oršą, ir Livonijos ar Šiaurės karus, kuriuose nugalėjo istorijos vadovėlių paveiksliukai ir eilutės, o kentėjo ir žuvo milijonai. Taigi, kas kur ir kiek bei kokių kokybių laimėjo ar prarado Vilniuje, ir kokios didžiulės tebelieka neišnaudotos europinės politikos galimybės, toliau ir bus kalba. Pastaraisiais mėnesiais po ginklų brazdinimų abipusiuose didžiuliuose blokų kariniuose manevruose – Baltarusijoje ir Baltijos jūroje bei Lenkijoje, Rusija po atgyvenusių tankų biatlono šiomis dienomis pademonstravo modernesnių naikintuvų serijos – šimto vienetų iki 2017m. gamybos plėtrą, ir naują lėktuvnešį. Vl.Putino pareiškimas, kad Ukrainos asocijavimasis su ES reiškia ir dar vieną karinio bloko valstybių priartėjimą prie Rusijos sienų, ir europinių prekių konkurencijos pavojų rytų ekonomikai, papildytas triukšminga nauja jų bankininkystės „začistka“ - vietoj buvusių dvejų beliko tik tūkstantis padoresnių ar įtinkančių bankų, tiems kas moka skaityti tarp ginkluotės ir bankininkystės eilučių pasako daug ką. Itin nemėgstu visų prezidentų, nes visi jie viena kalba, antra – kitaip daro, o trečiaip atsirūgsta pasauliui, išskyrus savo laiku supratusį kur pakliuvo - V.Havelą ir pastaruoju metu Princetono universiteto rekomendacijomis besiremiantį, permainų nebijantį B.Obamą bei kovotoją už žmogaus teises N.Mandelą, tačiau norint objektyviai ir teisingai įvertinti situaciją tenka, deja, atsisakyti bet kokio istorinio patriotinio šališkumo pasilikus tik aukščiausius humaniškumo ir naudos visiems principus.

Rytų valdžių demokratijos praktika

Daugeliui piliečių pastarosios politinės peripetijos, tai tėra nelyg sporto rungtynės tarp Maskvos meškos ir Briuselio krokodilo dėl turtingos geromis žemėmis ir visokių mineralų ištekliais 50 mln. gyventojų turinčios Ukrainos prieš šimtmetį buvusios visos Europos aruodu, kuriose „CASK“ jų „Budivelniką“ vėl verčia „strojiteliu“. Ekonominė politinė situacijos analizė bei interesų išklotinė rodo žymiai platesnį įvykių kontekstą bei pasekmes. Ir Rusijos prezidentai pašaipiai peterburgiečių praminti „medveputu“, ir „batka“ A.Lukašenko, ir V.Janukovyčius guminėmis lazdomis pasitikdami oranžinius „maidanus“, „žydrų gamtos klaidų eisenas“, bei sacharovinio palikimo demokratų sambūrius ar Minsko studentiją, visų pirma gina savo vidaus rinką. Taip jie neduoda įsismarkauti savos valdžios vidaus destabilizacijos premjeroms, netgi skindami „gongadzes“, „politkovskajas“, jei nepavyksta nupirkti. Po palankoko Lietuvai B.Jelcino ant „bankų šeimos“ dešimtmečio ir tik už milijonus parduotų Sibiro nikelio, aliuminio ir kitų milijardinius pelnus kasmet nešančių verslovių vakarams bumo net 75 proc. Rusijos gyventojų jaučiasi apgauti „praivatizacijos – prichvatizatijos“ laikais. Susibrizgę nauji rytų carai savo vidaus politine doktrina pasirinkę valdomą demokratiją, liberalios vakarietiškos plitimui tebebando duoti kietą atkirtį ir finansiniais „Gazprom“ gniaužtais. Kai leidžia galimybės – ir tankais Osetijoje. Tokia jų pozicija, toks dabarties pasaulio kaip totalaus karo - atviro ar užslėpto supratimas, nors Sirijos bei Irano reikalai pasukę taikesne kryptimi teikia pasauliui naujų vilčių. Mūsų uždavinys - suvokti rytų mentalumą, interesus, „ėjimus“ ir elgtis itin konstruktyviai, tik abipusės, o ne vienpusės naudos pagrindu, bei galvoti apie savo žemės rinkos apgynimą, tačiau apie tai – vėliau.

Kam naudinga ES ir ką ji žadėjo Ukrainai?

Muitų naštos susikuriant ES sutartinis panaikinimas yra naudingas didžiosioms eksportuojančioms valstybėms ir koncernams, o prarastų muitinių įplaukų sumas, neigiamą užsienio prekybos saldo turinčioms mažoms valstybėms tenka kompensuoti mokesčių našta, mažomis pensijomis bei algomis. Juk pats „sunkiausias“ iš kurio daugiausiai prirenkama - pridėtinės vertės mokestis PVM ES šalyse sparčiai vidutiniškai išaugo nuo 5 iki 20 proc. ir milijardinėmis sumomis apvogė absoliučiai visus naujos europinės sąjungos paprastus pirkėjus. Lietuvai gi ES fondai kasmet mokės beveik 7 mlrd.Lt varganoką sumą, nekompensuojančią pilnai nuostolių, gi Vl.Janukovyčius išdidžiai buvo užsiprašęs proporcingai iš Briuselio šiek tiek daugiau, kuris, beje, tesiūlė dvigubai mažesnę sumą nei gaus Lietuva. Ir negali nesutikti su Europarlamento pirmininku M.Šulcu, užsiminusiu, kad pasišykštėjusi ES mokės trigubai. Ukraina mena ne tik „holodomorą“, bet ir II pasaulinio karo frontus persiritusius į rytus ir atgal bei garsiąsias futbolo rungtynes okupuotame Kijeve, pasibaigusias vietinių pergale ir nežmonišku neatidavusių rungtynių sportininkų nacių kariaunai sušaudymu, įamžintu paminklo akmenyje. Ji tebeturi istorinių sąskaitų „tiek su raudonu šėtonu, tiek ir su rudu šunimi“. Akivaizdu, kad dabartiniai ES pinigų valdytojai kaitindami aistras atliko gudrų ėjimą ukrainietiškame pigios politikos lošime, kuriame Rusijos viršus pagal jų išskaičiavimus tik laikinai. Turint galvoje Lietuvos pavyzdį, į ES valstybes nuo skurdo tikriausiai tikisi pasprukti su savo šeimomis apie 15 mln. ukrainiečių, todėl artėjantys 2015 m. rinkimai ten yra ant ribos. Lems kova už rinkėjų protus žiniasklaidoje ir „skalbimo miltelių akcijų“ efektyvumas. Durys tebelieka atviros – skelbia ES politikai. Ieškota durnių ir lengvatikių centų jaukais po partnerystės priedanga, saviems duoda suprasti Ukrainos valdžia, tačiau kaip ir kiek pavyks Kijevui „susirokuoti“ su Maskva - antra medalio pusė: sunki ta nepriklausomybės kaina šiuolaikių apsupčių bei energetinių gniaužtų pasaulyje. Tokiai situacijai apibūdinti geriausia tinka rusiškas žodis “gryznia“, o iš jos pirmiausia laimėjo Seimo vadovė L.Graužinienė savo netikėtu vojažu pradėjusi ir Darbo partijos rinkimų kampaniją į Europarlamentą. Taigi, prieš akis artimiausia Gruzijos ir Moldovos vesternizacija, o Ukrainos - „lukašenkizacija“ nuosaikesne forma. Deja, atrodo, kad demokratinis nuosaikumas pasibaigė sekmadienio ankstyvą 4 val. „bananų aušra“ - iš išvaikytos tebelaukusios stebuklo ir „dangiškos manos“ tūkstantinės minios, dešimtys maidaniečių vilktų aikšte kruvinai sužeista ir areštuota. Gėda – hanba smurtautojams. Taigi, Ukraina susidūrė su alternatyva tarp pigiausiu būdu ją norinčios susiurbti ES ir bet kuria kaina – Rusijos. Vl.Janukovyčius blaškosi tarp kremliaus linijos ir įtikimo rinkėjams artėjant 2015m. Kas laimės šioje prieštaroje, svarsčiau sau išvakarėse prie Rotušės ukrainiečių jaunimui trypiant hopaką, skambant sraunioms už dūšios griebiančioms melodijoms, menančiomis ir neišnaudotų galimybių LDK laikus, tačiau už keleto dienų atsidūrėme pikete prie Ukrainos ambasados dėl susidorojimo Kijeve, kur viskas pasisuko dar ir merijos langų išdaužymu bei pastato okupacija netgi po sukilėlių „benderoviečių“ raudonai juoda vėliava. Su ja prieš 60 metų kovota ir prieš nacius, ir prieš lenkus ir prieš sovietus. Daugiatūkstantinė minia paskui buldozerį kerštaudama už sumuštus, mėtydama akmenis, pirotechniką atakavo ir prezidentūrą, tačiau buvo nuvyta ašarinėmis dujomis „Berkuto.“

Ko reikėjo Lietuvai Vilniuje?

Esu už europietišką Ukrainą gerąja prasme, tačiau už visiškai kitokią Europą. ES Rytų partnerystės programa formaliai nenumato Rusijos, skirtingai nuo į ją įtrauktos Baltarusijos, Armėnijos dalyvavimo, renginiuose, tačiau pasvarstykime, ką šioje situacijoje veikia Rusija, taiklokai pastebėjusi, kad reikalingos ES, Ukrainos ir jos derybos, kurioms Briuselis iš anksto pasakęs – ne, nes neleidžia ta pati formali partnerystės dokumento procedūra ir trečias yra nereikalingas. Šiaip jau, nesunku suvokti, kad tokios derybos ne kažin ką duotų, nes rinkoje lemia ne politikų susitarimai, o dujų paklausos ir pasiūlos santykis, todėl Rusijos pareiškimas tėra laikytina gan sėkminga jų diplomatijos akcija pirmiausia prieš savus - rytų valstybių rinkėjus: „anie net nesidera“. Mes gi dėl Briuselio diplomatijos įnorių praradome galimybę visiems regimai, vis tik, bent jau gerai patriukšmauti dėl „Gazprom“ monopolinių dujų kainų bei aptarti situaciją elektros ir naftos rinkoje. Sakau, būtent, įnorių, nes yra absoliučiai visai kitokios, visų pirma, ekonominės Europos politikos, naudingos visoms pusėms, galimybė.

ES ekonominės politikos absurdiškumas

Gi ES absoliutų nepaslankumą ūkiniuose dalykuose gerai atspindi Rusijos pavyzdys paskui šiaurės dujotiekį Baltijos jūros dugnu tiesiant ir pietinį - Juodąja jūra, ES dešimtmečiais tebeplepant apie „Nabucco“ dujotiekio alternatyvą. Mums visiems smūgis į paširdžius – ES atsisakymas kofinansuoti Klaipėdos skystų dujų terminalo statybą ES pusės tūkstančio energetikos objektų strateginės plėtros plane. Gal, sakau, kad vakariečiai pigiau susigvieštų mūsų žemes ir skubėtume išsiparduoti? ES vadovai atskirai su Rusija derėsis sausį, tačiau ten Lietuvos vargai, suprantama, vėl bus beveik paskutinėje vietoje. Briuselio komisarų valdžia tėra išmokusi atsiradus bankų kapitalo stygiui dengti jį naujo nulio pridėjimu prie Centrinio banko eurų emisijos, o racionalesnė ekonomikos svertų naudojimo politika jiems tėra liberalios praėjusio šimtmečio pradžios ekonominės minties dogmos - kuo laisvesnis darbo jėgos, kapitalo ir prekių bei paslaugų judėjimas. Kas iš to laimėjo ir gaus pusvelčiui dar ir dar, suvokti turint šiek tiek noro ir kantrybės yra paprasta. Pigi, bet išmokslinta, paklusni ir nuolanki darbo jėga į vieną pusę, o nuliais tebepučiamas kapitalas paimti užsilikusio vertingiausio neįkainuojamo turto – į kitą su dar ir popierinės „sąžiningos neiškraipytos konkurencijos“ deklaravimu visose sutartyse greta neišpildyto išmokų sulyginimo.

Kriziniu J.M.Barroso valdymo laikotarpiu bedarbių kiekis ES pasiekė katastrofišką 25 mln. rekordą, o ES valstybės dėl ydingos finansinės ūkinės tvarkos, pernelyg didelio rinkų liberalizavimo, pamynus krikščionišką bendruomeniškumą, pakliuvo į daugelio trilijonų eurų dydžio skolų krizę, kurioje Lietuva dėl beatodairiško valstybės praskolinimo kasmet mokanti net apie 2.5 mlrd. Lt palūkanų vakarų bankams pateikiama po Estijos kaip visai pakenčiamas pavyzdys. Dabartinėje daugmaž nereguliuojamos rinkos sistemoje tūkstantis didžiausių pasaulio bankų valdo apie 150 trln.USD vertės turto, o vis labiau į skolas jiems grimztančios vyriausybės – tik apie 2- 3trln., tarp kurių, pavyzdžiui, ir mūsų apdairiai neišparduoti „Lietuvos geležinkeliai“. Naujo septynmečio ES ekonomikos strategija yra nukreipta į smulkaus verslo stimuliavimą, kuriam, vis vien, bus sudėtinga atlaikyti didesniųjų verslo korporacijų konkuravimą, todėl tokia mažų finansinių permainų politika akivaizdžiai neapsaugos nuo naujų krizinių reiškinių, susijusių ir su perprodukcija, ir su bankrotų bangomis ir jų „domino“, nekilnojamo ir kitokio turto „burbulais“, tarptautinių išorės rinkų nestabilumais, valiutų karais bei palūkanų normų neoptimalumu. Naujas krizes stimuliuos ir kiti negatyvūs ekonominiai-socialiniai reiškiniai: besiplėtojanti šešėlio ekonomika, neproduktyvi ekonomika - alkoholio, tabako, narkotikų sklaida, beprasmės prabangos plėtra, sukauptų lėšų prastova, bei stichinės nelaimėmis dėl klimato kaitos, atmosferos ozono nykimo, pandemijų. Visa tai buvo sumuota ir trejose Popiežiaus Jono Pauliaus II socialinėse enciklikose, kuriose negailima aštrios kritikos egzistuojančiai liberaliai ekonominei pasaulio sandorai ir jo papročiams, o šias mintis tęsia ir kuklumu bei panieka besaikiam kaupimui ir vartojimui pasižymėjęs Popiežius Pranciškus, prabilęs apie naująją tironiją. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, pabrėžia jis.

Ko reikėjo ir reikia pasaulio ekonomikai?

Produktyvios pasaulio ekonomikos raidos poreikis yra, kad minėtas bankų ir valdžių valdomų trilijonų santykis turėtų pakisti nuo 150:2.5 į maždaug 200:50 trln. , atsisakant absurdiškų, trukdančių efektyviai investuoti vyriausybėms mastrichtinių kriterijų. Pastarieji ne tiek maišo išlaidavimui karpymais ir ribojimais, kiek blokuoja pelningo didelių valdžios projektų finansavimą. Toks lėšų kiekis valdžių rankose leistų iš esmės sunaikinti 200 mln. lygmens įvairių pasaulio valstybių žmonių bedarbystę, kad ir paprasčiausiu keliu - išvystant ekologinės maisto produkcijos, reikalaujančios daug darbo rankų, gamybą, kaip ir veiklą intensyvioje miškininkystėje - energetikos bei atsodinimo poreikiams. Milijardai metami jaunuomenės užimtumui mažai ką pakeis, nes reikės remti ir užleidusius darbo vietas. Kad įvyktų globalesnis realus visos ekonomikos gaivinimas, reikalingas visai kitoks, žymiai aukštesnis palaipsnis bet vienalaikis visų didžiųjų bankų ir korporacijų apmokesdinimas, panašus į tą kurį siūlė Prancūzijos prezidentas prieš metus Sorbonos universiteto rekomendacijų dvasia. Deja, jis teliko vienišas kovotojas su bankų vėjamalėmis, kurios žinomo turtingo kino aktoriaus Depardjė pabėgimu į Rusiją bei teisine kazuistika ir finansuojamais žiniasklaidos kanalais greitai parodė, kas yra tikrasis šeimininkas pasaulio valstybėse: bankai tampriai susiję ir su liberaliais lobistiniais politikų sluoksniais. Šie gi, kaip taisyklė, vykdo kuo mažesnių mokesčių milijardinėms sumoms politiką.

Europinės viršūnių retorikos tuštuma ir diletantizmas

Vilniuje, paskanavę šį sykį stirnienos, trumpoje spaudos konferencijoje eurokomisarų vadovas J.M.Barroso, H. van Rompėjus, o paskui jį ir D.Grybauskaitė, beje tebekirčiavusi angliškus žodžius tvirtu lietuvišku akūtu, teparodė pseudoekonominę demagogiją, kartodami visiems įgrisusius magiškus burtažodžius – laisva, o ne protingai reguliuojama prekyba ir darbo jėgos migracinis judėjimas, demokratija, gerovė, Ukrainos BVP augimas 6 proc., Lietuvos pasiekimai ir plėtra, integracija arba kitaip tariant jų siekta sukurti vaizdą, kad situacija kontroliuojama, nuolat gerėja, ir artėjančiuose rinkimuose „balsuokite vėl už mus visus“. Toks yra tipiškas cikliškai prokrizinės liberalios geoekonomikos politikos nekonkretybių retorikos leksikonas, keliantis ne tik nuobodulį, bet ir siaubą bei pasidygėjimą jau vien dėl to, kad, Nobelio prizo savininkas amerikietis Joseph Stiglitz dar 2009 m. Paryžiaus ekonomikos forume aiškiai į akis pasakė visiems politikos lyderiams, kad atskiras BVP yra absoliučiai nevykęs ekonomikos rodiklis, nekalbant apie sparnuotąjį prezidento J.F.Kennedy posakį apie BVP ir nacijos dvasią bei kitas vertes. Pagalvokime, ar labai džiaugsis „magnitkos“ aplinkiniai jos kaminų dūmijimui padidėjus visais 66 proc., kaip ir naujųjų savininkų pelnais ar masiniais bankrotais, sprogus kad ir būsto rinkai, kainų kilimu bei bedarbių armijos patrigubėjimu. Yra gi ir toks GINI koeficientas parodantis kaip kinta bent jau turčių ir varguolių maisto ir kitų būtinųjų prekių bei paslaugų krepšelių santykis ir ar labai didelis atotrūkis „lygesnių nuo lygiųjų“. Suprantama, apie naujos mokestinės politikos tendencijas ar juo labiau skolų krizės perspektyvą kalbos minimoje spaudos konferencijoje net nebuvo, nes ir daugelis užsienio žurnalistų yra Laisvai laukinės rinkos instituto su B.Vainienės receptūra mentalumo – kam sukti smegenines prie rinkos sureguliavimo, jei liberalumo etiketė ir mąstysena apsaugo nuo bet kokių galvojimo ir antimonopolio skaičiavimo kančių, ar net augimo scenarijų modeliavimo išlaidų šia tema – juk dar prieš šimtmetį Hayeko-Mizeso buvo įsakyta ir surašyta bei spausdinta, kad rinka pati turi susireguliuoti. Gal dar šimtmetį lauktume, jei ne iškalbi praėjusiojo statistika: kriziniai laisvų rinkų ekonomikos kolapsai nuolatos kyla su 7-10 metų periodu, tarp kurių ar net per kuriuos, beje, „pasišildoma“ ne tik politikų, bet ir daugelio“lygesniųjų“ . Gerai, jei ne karai.

Policija prie Valdovų rūmų su anglišku užrašu „duke“ tereiškiančiu lotyniškai vietininką, o ne karalių-“kionigą“ pasižymėjo baso vergų choro atlikimu, kai reikėjo surengti visą „besmegenių paradą“. Drįstu pareikšti, kad išvardintieji politikai bei gausi daugelio tuščių aplipusių komentatorių armija ignoruojantys svarbiausius realius ekonominius dalykus yra pakankamai pavojingi ne tik pačios ES, kurioje yra ir nemažai gerų dalykų, raidai. Kas skirsto ir valdo piniginius dalykus, tas ir apsprendžia daugelio ūkinių socialinių pasaulio įvykių tėkmę, pakol jie patys nepradeda spręsti skirstytojų ir valdytojų likimų. Realijos tokios, kad transnacionalinių globalių ekonomikų laikais bent jau stabilumą, jei ne pagrindinių rodiklių augimą tegali garantuoti išsilavinimas, intelektas, nuovokumas ir politinė valia ryškiai peržengianti atskirų valstybių sienas, tačiau nieko panašaus taip ir neišgirdome. Todėl šerno iltimis, briedžio kanopa, žemaičių lokio iškamša reikėjo pagrūmoti, o ne delikatesine stirniena su bruknių obuolių koše diduomenę vaišinti. Tegul atidirba pirma už prarastus trilijonus, sulaužytus milijonų bedarbių žmonių likimus, o mūsuose ir už apvogtus pensininkus bei 700 tūkst. skurdžių tautiečių likimus, greta kurių, beje, baisiausi yra nauji dvasios ubagai.

Neišnaudotos ekonominės gerovės erdvės Europoje sukūrimo galimybės

Lietuvai atliekant savo ilgaamžio žinomo daugiau nei du tūkstančius metų europinio centro misiją, visgi, buvo galimybių dar kartą pasukti žemyno istorijos ratą. Įsivaizduokime – Vilniuje H.von Rompėjus, J.M.Barroso ir M.Šulcas, tarpininkaujant D.Grybauskaitei, su V.Janukovyčium, D.Medvedevu ir A.Lukašenka, I.Alijevu, G.Margelašviliu, I.Leanca pasirašo bent jau ketinimą palaipsniui siekti vienodai aukšto vienalaikio stambiųjų bankų bei korporacijų pelnų apmokesdinimo savose ir siekti to paties kitose pasaulio valstybėse.Tam kad „pinigų kapšai“ neturėtų kur sprukti, o gautomis lėšomis kurti naujas darbo vietas ir tuo totaliai visur sunaikinti bedarbystę bei skurdą, kaip ir neinvestuotą „pelyjantį“ kapitalą tebesnaudžiantį seifuose ir sąskaitose. Pasekmės tik į naudą be išimties ir visos Europos centrui, ir pakraščiams bei jos rytams, beveik automatiškai susikuriant vieningai gerovės ekonomikos erdvei. Kaip rodo lokalūs tarpukario Austrijos eksperimentai, pensijos ir algos, vidaus bei užsienių prekių vartojimas praėjus ir skandinaviškos ekonomikos etapą, per keletą metų išaugtų bent dvigubai trigubai, ir bemaž prilygtų europinėms. Ukraina galėtų kilti panašiai kaip Kinija, mažėjant atotrūkiui tarp vargingesnių bei turtingesnių, išaugintus grūdus mainydama ne tik į ryžius, bet ir „Wolksvagenus“. Visai tai, anaiptol, ne politinė fantastika, jei D.Grybauskaitė, suvienijusi mažąsias Europos valstybes būtų parodžiusi reikiamą politinę valią ir lankstumą,prieš tai Kopenhagos karalių rūmų „glamūre ir gliance“ perpratusi ir sėkmingą Danijos ekonomikos patirtį, bet ne tik nėrinių ir kitą prabangos meną. Valstybėje, kurioje valdžios nuosavybės ūkis greta privataus stabiliai atneša apie trečdalį prieauglio, nes prireikus lanksčiai ir privatizuojama, ir nacionalizuojama bei dotuojama. Prezidentei po to Lietuvoje ir vizituose ryžtingai ėmusis tikrosios - konstitucija įpareigotos užsienio ekonomikos politikos, o ne intrigų ir beprasmių pažymų rašliavų aptarinėjimo greta Šv.Kalėdų eglutės. Betgi, kai ekonomikai ir finansams Lietuvos valstybėje patarinėja jaunystėje tebuvę prastais istorijos studentais, kai tebekartojami kovos su korupcija lozungai, nesiekiant paprasčiausio milijardinių, mikliai virstančių milijoninių šimtatūkstantinių lėšų srautais skirstymo skaidrumo ir viešumo, kai aklai pasitikima begaliniu neaprėpiamu Briuselio direktyvų srautu, gerai jei bent padiktuotų Davoso forumų dykaduonių, pagaliau, kai, neatstovaujama ir Lietuvos piliečių interesams – nieko gero laukti negalima. Kur leidimas lėšomis iš ES skirtų Lietuvai 44 mlrd.Lt statyti savo naują branduolinę jėgainę, nekalbant apie skystų dujų terminalą, kur griežta pozicija dėl kompensavimo už atiduotus beveik 900 tūkst. geriausiai išmokslintų augusių Lietuvoje emigrantų netekties ir kaimo nykros, o ne plėtros, ponui J.M.Barroso nelyg reklaminio kalėdinio senio vaidmenyje pravažiavus tik pro keletą šviesesnių Vilniaus gatvelių vitrinų ir pasakius keletą standartinių frazių apie sėkmę. Visa tai įmanoma ir būtina atstovaujamoje politikoje remiantis europinėse sutartyse deklaruotais tvarios ekonomikos principais ir kitais straipsniais. Dabar gi belieka stipriau sugniaužti kantrybės ir atkaklumo kumštį ir vėl laukti progos atsirasti prezidentei ant tako tiesiam pokalbiui - šį sykį ekonominės užsienio politikos temomis.

Neatstovaujami ir neginami teisėti Lietuvos interesai

Pagaliau, kur mūsų tikrasis neigiamas piniginis balansas su ES, išplaukiantis vien iš emigracijos nuostolių, nekalbant apie istorines Europos skolas bei reparacijas – jotvingių ir prūsų genčių išskerdimus bei jų žemių užvaldymą, Austrijos, Prūsijos ir Rusijos imperinių valstybių atlikto dvejų valstybių sąjungos padalijimą, atnešusį du šimtus metų carinio jungo didžiajai ir kaizerinio mažajai Lietuvai, kur Napoleono žygių teriojimai ten ir atgal, kur I ir II pasaulinių karų atlikti Lietuvos nuniokiojimai, turtų išgrobstymas, Klaipėdos, Vilniaus, Seinų krašto okupavimai ir praradimai? Apie visa tai - ištisinio baltų etnoso tragediją reikėjo filmą Seime sulėkusiems Europos parlamentų ekonomikos ir finansų postų turėtojams rodyti, visapusius balansus ir ieškinius pateikti, mažų valstybių ekonomikų problemas dėl monopolių susidarymo aptarinėti, o ne nuliberalėjusius K.Prunskienę su M.Brazausku irgi nieko itin gero nenuveikusių ekonomikai – „kelkime kainas“, „neišsilaikysime“ kaišioti nekaišioti juostoje greta Vyt.Lansbergio. Gerai, kad bent šiek tiek tvarkos ir svaresnio žodžio sprendimuose įteisinimo visame europiniame ūkio chaose valstybėlėms, beje, ir prie taurelės susivienijus prieš Briuselio biurokratų diktatūrą įnešė ta tik filmo išbraukimo peripetijomis nuskambėjusi Seimo konferencija. Mat kino režisūrą ir scenarijus išmano visi, o ekonomiką mažai kas. O kur akivaizdūs ir europinių ES bei Lietuvos sutarčių nesilaikymai - dėl išmokų žemdirbiams suvienodinimo, tuo metu gviešiantis Lietuvos žemių, kur derybos dėl „ES veikimo sutarties“ 27 str. - nevienodo išvystymo valstybių pažangos, 39 str. dėl bendruomenės gyvenimo lygio, priimtinų kainų vartotojams, 174 str. dėl regionų atsilikimo įveikimo, pagaliau 191 str. dėl gamtinės aplinkos išsaugojimo ir kiti kebloki nepatogūs visiems eurobiurokratams klausimai. Lietuvos kaime užsieniui supirkus nuomojamas žemes ir 2015m. panaikinus europines pieno bei runkelių kvotas, bet nesuvienodinus išmokų žlugs ne tik ūkininkai, bet ir bendrovės, įsivyraus ne efektyvus, itin konkurencingas tarpukaryje prelato M.Krupavičiaus pastangomis kilęs šeimos ūkis, kadangi atkrenta socialinės išmokos samdiniams, o kolonistinis itin intensyvios užsieninės chemizacijos, naudojantis pigią mūsų ar imigrantų darbo jėgą, didinantis naujų kumečių sodžiuje bei bedarbių armijas mieste, daug kur svetur išnaikinęs ne tik bites.

Prezidentė versus Premjeras

ekonomikoje

Tuo metu reitinginių varžybų nustumtas į kuklaus tautinio biudžetinio pyrago trupinių dalijimo užkampį, gerai išmanantis finansinius mokestinius svertus tarpbiudžetinėje ekonomikoje, bet taip ir negavęs skirtingai nuo kitų valstybių praktikos reikiamai pasireikšti Lietuvos premjeras dar susidūrė ir su koalicijos partnerių užmačiomis pirmininkavimo viduryje kaitalioti Seimo pirmsėdį. Problemų kelia ir savos partijos bei patarėjų ir darbo grupių dalyvių nuomonių skirtumai tarp liberalistinio ir nuosaikaus valstybinio kapitalo šalininkų. Visgi, antiūkiškam ir nesėkmingam savo esme dėl nenuovokumo ir neveiklumo ES viršūnių sutarčių parafavimo politikos sambūriui lygiagrečiai įvykęs verslo forumas nebodamas gresiančio nestabilumo veiksnių įprastai dalijosi naujų atsivėrusių rinkų perspektyvas: Moldova apie keturis penkis kartus skurdesnė už mūsų žmogų, Gruzija apie dukart. Deja, šis renginys dėl jo natūralaus apolitiškumo negalėjo būti ta vieta, kur radikaliai sprendžiama bendra mokestinė visos ES ir jos išorės rinkos reguliavimo politika vardan ištisos sąjungos ir jos valstybių piliečių padėties pagerėjimo.

Nuo „euroabsurdų“ ginamės patys

Saugant savos Lietuvos žemės ir jos turtų rinką, sėkmingas 320 tūkst. piliečių parašų surinkimas Lietuvos žemės bei jos gelmių nepardavimui ir demokratijos plėtrai tėra tik mažas žingsnelis geriau tvarkantis ir ekonominius dalykus. Svarbiausia, kad patriotai žemių gynėjai stojo ir už tyrų Lietuvos vandenų apsaugojimą nuo itin grėsmingos besaikės bent ketvertą kartų intensyvesnės europinės žemės ūkio chemizacijos. Joje pirmu smuiku tebegroja vakarų alkoholio magnatai besivaikantys tik didžiausių pelnų. Stipresnio ES pagaminto alkoholio eksportas per trimetį ką tik buvo apie 12.5 mlrd.eu, o grūdų tik 5.5 mlrd.eu, kai pasauliui tebetrūksta duonos. Kodėl apie šią nusikalstamą veiklą, nuodijančią ir pasaulio jaunimą tylima ES politikų? Todėl, kad jie užmiršę alkano pavalgydinimo priesaką, tebesimeldžia šėtoniškam laisvam visų prekių judėjimui, pačiu tikriausiu Čikagos garsiausio gangsterio Al Kaponės pavyzdžiu. Tik anas tai „stūmė“ biznį buteliais grabuose privačiai ir nelegaliai, o šie visi tai atvirai aprobuoja tarpvalstybiniu, net tarpkontinentiniu mąstu, taip ir nesusimąstantys, kodėl mūsų protėviai vaišindavosi nestipriu midum.

Parašų rinkimo priešininkai bandė įtikinėti, kad sugriežtintume gamtosauginius reikalavimus, o ne žemės pardavimą. Sutinku, kad tai irgi būtinas kelias, tačiau gerai žinant „kas užsakinėja muziką“ Europoje, neabejoju, kad gali kartotis neonokotinoidų išnuodinusių bites uždraudimo epopėja trukusi net 30 metų. Beje, aktualaus, prastokai organizuoto, ir vos prašokusio, nes vistiek įsismarkavusio referendumo eigos formuluotės irgi turi šiokį tokį „nuodą“. Žinant, kad „Chevron“ pagaliau pralošė ilgai vilkintą bylą Pietų Amerikoje, nes apnuodijo plotus 30 tūkstančių gyventojų ir sumokėjo daugiamilijones baudas dėl kurių multimilijardieriui pasaulio energetikos milžinui, deja, tik nusičiaudėti, Žygaičių istorijos pagrindu, visų Klaipėdos krašto žemaičių pritraukimui po parašais buvo surašyta ir, kad ne tik valstybinės, bet ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių gavybai reikės referendumo, todėl būtinas išaiškinimas, kad bendruomeniniai dalykai šiuo atveju apima regiono, o ne vieno ar keleto kaimų ekonomikos dydžius. Žemės nepardavimas užsieniečiams yra ir šioks toks negatyvus signalas užsienio investoriams pramonininkams, todėl būtina kuo aktyvesnė visų Lietuvos laisvų ekonominių zonų ir nenaudojamų valstybės žemių pasiūla su atitinkamomis lengvatų akcijomis bei kuo palankesnė žemės nuomos politika, bet ji ir vėl priklauso nuo valstybių į kurias eksportuojama mokesčių ar net muitų dydžių. Svarbu, kad vyriausybė dabar galės remtis demokratine piliečių valia ir galės Seime skubiai priiminėti dar tobulesnes nei referendinės tautai reikalingas įstatymines pataisas: saugiklį, kad žemė paduodama užsieniečiams tik bendruomenės sutikimu ir kitka, tačiau ar to užteks – spręs tauta. Ne biurokratija, o demokratija. Pridursiu, dar ir apsprendžiantys balsuotojų elgesį žiniasklaidos ruporai, kurių irgi yra visokių. Visų svarbiausia, kad Poznanės futbolo stadione iškeltas įžeidus plakatas apie nugarą lenkiantį lietuvių mužiką neišsipildytų. Dėl A.Kubiliaus „kreivonomikos“ tebeproteguojamų absurdiškų PVM ir daugelio produktų kainų su Lenkija skirtumų, beje, prieštaraujančių ir sveikai nuovokai, ir europinei teisei (sutarties dėl ES veikimo 113 str.), lietuvių apsipirkinėjimais tebegeneruojama, krizės išvengusi dėl gerokai protingesnio vadovavimo, lenkų ekonomika tebekyla. Ji mūsų rinkos gynimo permainų išsipildymo atveju tada po „laisvo turgaus ir kapitalo“ europiniais lozungais ir teisės normomis, o vertinant realiai - su gerokai agresyvesnių plėtros galimybių laisva rinka, turinčia bent 37 oficialius milijardierius, vistik, negalėtų supirkinėti lietuvių paliktas ar apleistas žemes. Taigi, Tėvynė vėl ir dar tebėra pavojuje! Pasirašyti už referendumą buvo žymiai mažesnė blogybė Lietuvai nei nepasirašyti.

Ekspertas apie situaciją

Mičigano universiteto absolventas, buvęs Harvardo ekonomikos centro vadovas prof. Simonas Denčevas teigia, kad pagrindiniai ES ekonomikos rodikliai balansuojantys ant recesijos ribos rodo, kad krizė niekur nedingo ir gali įsismarkauti vėl, kadangi ES susikūrus federacijai būdingas valdymo struktūras -komisariatą, Europarlamentą, prezidentūros instituciją ir teismą iš esmės nieko produktyvaus nenuveikta mokestinėje, biudžeto, finansų – ekonomikos suvaldymo sferoje. Nenuostabu, nes tam reikia ir tiksliųjų mokslų žinių bei atitinkamo mąstymo skaitmeninėmis piniginėmis kategorijomis gabumų, o „demokratijose“ į valdžią, kaip taisyklė, prasimuša mokantys įtikti miniai kalbėtojai. Britų europarlamentaras Nigel Farage ne šiaip sau randa progų debatuose pasakyti, kad jis nori visų politikierių atleidimo.

Vilniaus susitikimas – akivaizdi nesėkmė

Akivaizdu, kad Vilniaus viršūnių susitikimas, kaip ir sukantis link finišo visas 214mln.lt prarijęs bestuburės liokajiškos Lietuvos politikos, tinkamai negynusios Lietuvos valstybės intereso, pirmininkavimo ES Tarybai šurmulys, liko neišnaudotų didžiulių europinių galimybių dar ir visokio plauko politikos demagogų ir turistų sąskrydžiu bei puotavimu – laisvoji Amerikos spauda aprašė ir valdovų elnieną. Su mažomis išimtimis visų valstybių viršūnėse tebeklestinti arogancija ir istorinis priešiškumas, bei liberaliai antikrikščioniškas antisocialus ekonominis diletantizmas, nežinantis ribų dėl savo kosmopolitizmo dėsningai negalėjo Vilniaus renginiuose nieko itin pozityvaus atnešti visam žemynui bei didžiumai piliečių apart naujų konkurentų išorinėje emigracijoje ir viduje – perspektyvoje dar pigesnės darbo jėgos pasirodymo ES su nauju geriausių protų ir talentų nutekėjimu. Praleista ir nuolatinio rytų-vakarų aukštųjų politikų Vilniaus valstybinės ekonominės politikos forumo sukūrimo galimybė, liko nepanaudotas šansas naujos pačios plačiausios Europos ekonominės vienybės ir gerovės erdvės sukūrimui dėl kurios daug netrukus laimėtų visos pusės. Tuo metu, besivaržant rytams – vakarams į priekį toliau žengia pritvinkusia valiuta tebeplečianti savo ekonomikos valdas Kinija. Taip nieko iš esmės toliau nekeičiant, ir Lietuvos, ir kitų mažų valstybėlių paprastų piliečių telaukia naujoji ekonominė vergija ar „brisių galas“, nes pamatę tiek daug gražių ponų niekas taip ir nepaklausė – ar nematėte reikalingų žmonėms kitokios reguliuojamos Europos rinkos ir susitarimų galimybių?

Post scriptum

Vakar V.Janukovyčius Pekine gavo 10 mlrd.USD kreditą ir toliau plėtodamas Ukrainos-Kinijos prekybos apimtis jas didins dvigubai. ES išties pasišykštėjo.

Vakar radijo žiniose plačiai afišuotas Lietuvos tesininkų draugijos vadeivos pareiškimas, kad parašų surinkimas su referendumu prieštarauja ES teisei ir Lietuvos laukia finansinės bausmės. Žinoma, jei D.Grybauskaitė neišsakys teisėtų Lietuvos žmonių reikalavimų, o Lietuva nepradės nesilaikančio sutarčių teisinės procedūros Briuseliui , tai visko gali būti. Nesulygino žadėtų išmokų ir gviešiasi žemių. Nelaukime – nestovėkime po medžiu. 

DUOOKITE DARBO!!

BEDARBYSTĖS STRUKTŪRA

„DnB Nord“ banko vyriausioji analitikė Jekaterina Rojaka, matyt pasižiūrėjusi į Kauno Žemės Ūkio Akademijos skaičiavimus apie 40 ha ūkio optimalumą, teigia, kad 400 tūkst. dirvonuojančių ha gali duoti darbo 20 tūkst. žmonių. Viena teigti, o antra pačiai dar ir apskaičiuoti, kiek toks variantas atsieitų valstybei. Pats apmąsčiau ir "maoizmą " (hipotetinį) - jei 300 tūkst. ha dirvonuoja, tai kiekvienam bedarbiui - po 1 ha valstybinės žemės (visgi, yra užsilikusios netgi be šeimininko) ir kastuvą į rankas: užsiauginimui bulvių, morkų, barščių, poros obelų, vyšnių, slyvų, vaiskrūmių, ožką ir gyvenimui - uždarytos mokyklos, kultūrnamiai, apleistos sodybos. Valgydinti tokius naujakurius tektų iki derliaus kareiviška koše, tačiau jie gal ir ne visą pašalpinį milijardą "surytų". Atidžiau pažvelgus, matosi, kad bedarbystės problema yra žymiai rimtesnė ir subtilesnė, nors, beje, ir jos struktūrą aptikti nėra taip paprasta. Mačiau duomenų ir apie 100 tūkst. nekvalifikuotų darbininkų ir tiek pat statybininkų, o iš keleto Statistikos valdybos lentelių „sužvejojus“ didžiausias profesijų be darbo grupes, patikimiausiais duomenimis tenka laikyti pateiktuosius: statybininkų 46 tūkst. su pagalbinių juodadarbių „antsvoriu“, apdirbamosios pramonės – 54 tūkst., prekybos sferos - 48 tūkst., transporto – 12 tūkst. Tokios yra daugiau nei pusės „15 divizijų“ bedarbių armijos kvalifikacijos.

Beje, visus tokius duomenis bei lenteles ir schemas Seimui su savo parašais ir anspaudais seniausiai turėjo pateikti A. Matulionio-B.Gruževskio institutai, o jei visa ligšiol neatlikta, tai, matyt, verta prisiminti ir biudžeto svarstymo metu. Visgi, valstybės.

Galvosūkį užduoda dirbančiųjų žemės ūkyje duomenys. Iš vienos pusės – mūsų 27 tūkst. „ariančiųjų“ jau orientuojasi į pasaulinius standartus: keletą procentų žemės ūkyje nuo visos darbo jėgos, tačiau, kita vertus, iš milijono gyvenančių kaime negali tik tiek verstis žemdirbyste, todėl CIA 2005 metų duomenys – 14 proc. verti dėmesio. Pagalvojau, gal jau didžiumą kaimiečių ES savo rinkai „nupirko“, kad ankstyvai pasitrauktų iš žemės ūkio? Radau, kad tokių sulaukusių 55 metų prieš keletą metų tebuvo apie 20 tūkst. , ir dar pakeitusių gamybos profilį šis tas... Taigi, pavadinimas „Kaimo Plėtros programa“ išrodo šiek tiek klaidinančiu, tad po 2013 m. gal tikslingiau būtų pervadinti į „Kaimo Tvarumo programą“. Darbo kriziniais metais žemės ūkyje neteko apie 4 tūkst., o didžiuma iš to milijono, matyt, verčiasi natūriniu ūkiu ir vis tiek, vieną kitą prislėgtą, dėkuiDie, valdžios neapskaitytą sūrį į turgų nuveža.

Šiaip ar taip – bent jau pradiniai orientyrai bedarbystės problemoje yra, ir tenka sumąstyti, kokios būtų išeitys, nelaukiant naujų Laisvos Rinkos Instituto pamokslavimų apie susireguliavimus ir savaiminį bedarbystės susiurbimą pačios rinkos pastangomis.

Pradžia STATYBOJE – iki 100 tūkst. bedarbių

Būsto ir nekilnojamo turto burbulo sprogimas – statybų bumo pabaiga - paliko taip vadinamą struktūrinę bedarbystę: kvalifikacijos ir darbo jėgos būtų, tačiau nerandama ką statyti.

Trys kryptys – namų šiltinimas, statymasis miškuose bei kitose gražiose vietose ir „Lezai“ - pramoniniai parkai. Apie užstrigdytus šiltinimus jau tiek prikalbėta ir priskaičiuota, kad beliktų pridurti nebent aiškinimą: „chalturščikas“ už kvadratą šiltinimo poliesteroliu gauna 24 Lt, o „plaunančios“ pinigą firmos užrašo virš 300 Lt.

Jau keletą metų tegirdžiu, kad visų statybų stabdytojos ne miestuose - A.Stancikienė bei R.Baškytė. Negali neįsiklausyti į jų žodžius radijuje – „leisk – visas paežeres užstatys, o miškai virs kolektyviniais sodais“. Kita vertus, buvęs Miškų ministras Rimantas Klimas nesupranta totalaus statybų draudimo gyvenvietėse, kaimuose ir viensėdžiuose, patenkančiuose į saugomomis paskelbtas teritorijas: "Statyba yra gyvenimas... darbu užimtam žmogui nelieka laiko ir noro tenkinti įvairiausius dykūnų mėgstamus įgeidžius“. Kur būtų aukso vidurys? Privatininkų ir visuomenės interesų išbalansavimas. Ne šventoje giraitėje, o paprastame miške reikia leisti statytis – kad savininkas tik „pavežtų“, todėl iš įstatymo tą miškuose tik „išimtinais atvejais“ tektų šalinti. Kokį generatorių elektrai pasistatys – jo problema. Ir nepultų, beje, itin daug iš 250 tūkst. savininkų, tačiau vis šis tas statybininkų užimtumui. Įvairaus plauko saugomų teritorijų dilema žymiai subtilesnė. Jos turi tarnauti visų poilsiui - rekreacijai, nežiūrint kad kaimo turizmo apie 700 „taškų“ pasiėmę orientyru tinginiavimą ar puotavimą paežerėse, nors turėtų būti, vieną savaitgalio dieną geras maršrutas pėsčiomis, dviračiu ar baidare nuo tos sodybos, kur paliktas automobilis iki kitos, o antrą – aplinkiniu maršrutu atgalios.

Atrodo, kad nei palikti esamą tvarką, nei ją keisti įstatymo raide – negerai. Per grubu. Jei vyriausybės pareigūnai atidžiai peržvelgtų visus rekreacinius interesus ir pateiktų detalų Lietuvos žemėlapio dydžio projektą - planą, kur galima, o kur nebe, tada būtų galima rimtai diskutuoti, koreguoti ir priimti sprendimą, . Dabartinė situacija – nei iš vietos. „Naujas vėjas“ - leisti atsistatyti buvusiose sodybvietėse – teisinga ir moralu, nors ir ūkių stambėjimui ne itin ekonomiška, tačiau kiek jau tų vežtųjų ar „numelioruotų“ belikę.

„Lezų“ ir pramoninių parkų dalis tebėra ekonomikoje menkoka, tačiau tai irgi naujoms statyboms svarbus resursas.

Žinoma, bandant numatyti, kiek statybininkų su kvalifikacija ir patirtimis įsitrauktų į darbą - ir miškų savininkai apklausti bei jų santaupos įvertintos turėtų būti, investicijos į „lezus“ ir pramonės parkus įvertintos, kaip ir šiltinimo vajaus potencialas, tačiau ir dabar matosi, kad tai, bene, kertinė bedarbystės problemos vieta.

Perkirtus šį trilypį „Gordijaus mazgą“ pajudėtų visa grandinė: statybos stumtelėtų ir medžio, metalo apdirbimą ir transportą bei prekybą aukštyn, o galiausiai net ir baldų gamybą. Radusis tokiai „traukai“ bei darbo vietoms, pasimatytų ir realesnė galimybė SODRAI – kilstelėti pensijinį amžių ar sudaryti nemenką džiaugsmą vyriausiems - dirbti pusdienius, neskriaudžiant ateinančių ir atėjusių kartų. Žiūrint valstybiškai tektų numatyti, kas bus su atlikusiais statybininkais po, sakykime, septynerių, dešimties metų. Kokiu būdu juos susiurbs infrastruktūros tvarkymo, melioracijos darbai – turėtų, vieną kartą, atsakyti gausūs kaip apynių derlius strategų raštai: kalbų prie alaus, kaip putos, o rezultatas.... Tekstilininkus, siuvėjus iš duobės trauktų mokyklinės uniformos idėja, pvz. finansuojama progresinio mokesčio indėliu. Varguoliams – kaip parama būtų.

Strateginiuose dalykuose, renkantis svarbiausias galimas ūkio kryptis tenka svarstyti ir tarpusavio alternatyvas: melioracijos - žemės ūkio - produktų eksporto grandinę, infrastruktūros bei bio- agrokuro energetinę kryptis. Nauji globalizacijos vėjai tokie: Lietuvos kviečių liūto dalį praėjusiais metais pirko Turkija ir Šiaurės Afrikos valstybės. Rusija po karštmečio pristigo daržovių ir mielai jas už naftos dolerius bei dujų litus perka iš artimiausių kaimynų. O tai, kad mes mėsą iš užsienio, ir netgi Argentinos, šimtais tūkstančių tonų, terodo, kad labai daug neprotingų visiems, bet naudingų kažkam dalykų randasi šiame nei UN nei G20 nesuvaldomame pasaulyje.

Pažvelgus į importo, eksporto skaičius matyti – kad pelnomės ir iš perpirkimo, nes aplinkines rinkas geriau nei Argentina pažįstame, todėl analogiškai, ne tik Turkijoje, bet ir Irane, bei tolėliau nuo Gadaffio - pusiaujo Afrikoje kviečių rinkos verta paieškoti. Deja, niekas negarantuotas, kad Poseidonui atrišus kitus maišus, grikiai po gausių lietų vėl nekainuos 2 Lt – būdamas būtinu žemės ūkis šiaip jau menkus pelnus teneša, nes reikalauja ir daug dotacijų ir fizinės jėgos.

Svarstant apie klimato diktuojamas kainų „loterijas“ , visgi, žvilgsnis krypsta link tikresnio ir tvaresnio dalyko - bio-agroenergetikos. Dujų... malkų kaloringumai, įkainiai rodo, kad malkomis keturis kartus pigiau, tik jas reikia kūrenti patiems, o Skandinavijoje buvoję aiškina, kad niekas ten malkomis nekūrena – granulės iš medžio atliekų maišytos su rapsų atliekomis, durpe. Net 4 mlrd. kasmet dosniai paklojami už energetiką Rusijai ir kiti pasvarstymai, bei mane patį savo argumentacija beveik priveikęs patyręs ir teoriniuose dalykuose ir praktikoje socialdemokratų lyderis Alg.Butkevičius, sakytų- visgi, dabar pirmėlesnė kryptis nei melioracija-žemdirbystė-eksportas būtų bio-agrokurokuro ir visos palaikančios kitas šakas bei tranzitus infrastruktūros sferos. Galiu bepridurti, kad virš 500 geltonų autobusiukų su mokiniais kursuoja tik paryčiais bei po pamokų, tad beliktų bedarbius savivaldai surankioti iš gyvenviečių, pajungus dar ir ES lėšas pagal „Kraštovaizdžio tvarkymo programos“ punktus – netgi „Melioracijos griovių tvarkymas“ -kertant krūmynus. Pageidautina itin detali šių visų dalykų mokslinė strateginė studija, skirtinga nuo ankstesnių ir virves iš dūmų-2030 metams tebevejančių. Visgi, į pavaduotojo J.Stanevičiaus niuksus pirmininkui E.Pupiniui, šis tebe svarstaliojantis ES svertus, turbūt, teatsakytų trimis variantais: optimistiniu, realistiniu bei „juoduoju“, kadangi tebėra itin įtempta padėtis schemoje – „idėja, kreditas, žmonės, darbas, rezultatas, pelnas, investicija“ finansų taške: komerciniams bankams 3020 ūkių skolingi 1 mlrd. 142 mln. Man siaubingiausia yra neokolonializmo Lietuvoje galimybė – atrodo, kad Vokietijos bankai, padarys su Airija, tai ko nepajėgė Adolfo legionai. Lietuvos ha dabar kainuoja 4 kartus pigiau nei Lenkijoje ir 16 kartų nei Vokietijoje. Mielai, suteikus paskolas brangiai technikai sunkiai besiverčiantiems, nesikooperuojantiems žemdirbiams, gražiausia Europos valstybė paskui Mažeikius – lenkų benzino kolonėlę, teliks... skandinavų ferma. O kol kas A.Kubiliaus vyriausybėje, „tebelūžinėjančioje“ prie tarpžinybinių problemų taip ir nesimato bedarbystės naikinimo strategijos: trijų dienų motyvacijos kursai skirti bedarbiams teliudija, kad Ūkio ministras Žylius savo išsilavinimu tėra „savas“ psichologas. D.Jankauskas nėra Darbo, o tėra „pašalpų“ ministras ir šiek tiek – švietimo reikalų, bandant perprofiliuoti bedarbius. Turėtų būti atsakingų vyriausybės ministrų grupė: Ūkio, Finansų, Soc.reikalų ir darbo bei kt., ir atskaitominga Seimui. Kas ketvirtį.

Valstybės pagrindiniai rodikliai - visapusiam blaivėjimui

We cannot measure national spirit by the Dow Jones Average, nor national achievement by the Gross National Product...the Gross National Product measures neither our wit nor our courage, neither our wisdom nor our learning, neither our compassion nor our devotion to our country. It measures everything, in short, except that which makes life worthwhile….” Senatorius Robert Kennedy

Lietuvos Respublikos pagrindinių statistinių rodiklių įstatymas (projektas)

1. Pagrindiniais Lietuvos Respublikos statistiniais rodikliais yra esminiai demografiniai, socialiniai, ekonominiai, ekologiniai rodikliai. Jie apima::

- Lietuvos gyventojų ilgaamžiškumą, gimstamumą, mirtingumą, sveikatingumą, savižalą,

migraciją

- nusikalstamumą,

- išsilavinimą, apsirūpinimą pirmo būtinumo maisto produktais ir prekėmis, paslaugomis,

nedarbo lygmenį,

- Bendrąjį vidaus produktą, Bendrąjį nacionalinį produktą, eksporto ir importo apimtis, valstybės

biudžeto dydį, jo deficitą, užsienio bei savivaldybių skolos dydį, mokesčių dydį, infliaciją,

- aplinkos kokybės rodiklius: dirvos, vandens, oro kokybę, gamtinius išteklius

2. Antriniais Lietuvos Respublikos statistiniais rodikliais yra laikomi Pasaulio ekonomikos forumo nustatyti rodikliai dvylikoje valstybių konkurencingumą nusakančių grupių: institucijų, infrastruktūros, makroekonominės aplinkos, sveikatingumo ir pirminio išsilavinimo, aukštesnio išsilavinimo ir profesinio parengimo, prekinės rinkos, darbo rinkos, finansinės rinkos išvystymo, technologinio aprūpinimo, rinkos didumo, verslo padėties, inovacijų.
3. Šių rodiklių apskaitą veda ir juos pateikia valdžiai bei visuomenei Lietuvos statistikos departamentas, kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Literatūra:. http://www3.weforum.org/docs/WEF_GlobalCompetitivenessReport_2010-11.pdf

KOMENTARAS. Tokio pobūdžio strateginių rodiklių įstatymas reikalingas, visų pirma, tam, kad politikai aiškiai suvoktų valstybinių tikslų kompleksiškumą ir jų susietumą, o ne vadovautųsi siauru ekonomistiniu požiūriu, kai pagrindiniu rodikliu laikomi netvarūs trumpalaikiai biudžeto parametrai ir BVP, bei vienas ar kitas papildomas rodiklis. Mąstymo ribotumas pvz. aiškiai atsispindėjo alkoholio ir tabako pardavimo bei apmokesdinimo tvarkos svarstymuose, kai vardan siaurų interesų ir trumpalaikių tikslų – užimtumo „Alitoje“, „Anykščių vyne“ bei valstybės biudžeto lėšų gavimo iš savižalos - alkoholio bei tabako per akcizų mažinimą buvo paminti ilgalaikiai: sveikatingumas, ilgaamžiškumas, žemesnis nusikalstamumas, avaringumas ir galiausiai, strateginis tikslas - aukštesnis BVP. Medicina nustatė, kad alkoholio vartojimas virš vienos vyno taurės ar mažo alaus bokalo yra organizmo nuodijimas, o ekonomikos mokslas, kad 1 Lt investuotas į alkoholio pramonę atsigręžia visuomenei per ilgesnį laiką iki 7 Lt praradimu, t.y. menka alkoholio magnatų nauda atsigręžia septyneriopa ekonomine žala visuomenei. Minėtų problemų svarstymas parodė, kad valstybė neturi Ilgalaikės strategijos girtavimo- alkoholizmo, tabako vartojimo įveikimui, orientuojantis į vakarų Skandinavijos valstybių kultūrinį lygį. Tokios programos apmatai – aukšti muitai pigiems alkoholio surogatams, kurie nukonkuruoja vietinius, vežamiems iš ES užsienio, didelės baudos už kontrabandą ir nelegalią gamybą, kuo aukštesnis akcizas, užkeliant kainas vidaus rinkoje iki užsieninių, alkoholio gamybos ribojimas, sukuriant valstybės monopolį, alkoholio gamyklų perorientavimas į biologinio kuro gamyklas, paliekant, saikingą minimalų alkoholio ir rūkalų vartojimo lygmenį. Investicijos į tokią nuostolingos alkoholio pramonės sunaikinimo ir perorientavimo programą palaipsniui atsipirktų dešimteriopai. – tam tikrų problemų atsirastų tik pradinėse ekonominių rodiklių fluktuacijose. Ar įmanoma tokia programa nesibaigus sunkmečiui? Muitų, baudų kėlimas, nežymus akcizų pakeitimas į reikiamą pusę galėtų būti pradiniais orientyrais, siekiant ilgalaikio tikslo – kokybiškai kitokios visuomenės suformavimo.