LIETUVOS UŽSIENIO
POLITIKAI: tarp JAV ir RUSIJOS
Kęstutis K.Urba
Mums
aktualią dabarties užsienio politiką valstybių lygmenyje labiausiai apsprendžia
du veiksniai: USA globalizmas ir Rusijos revanšizmas. Norint tai giliau
perprasti ir bandyti įveikti reikia pirmiausia suvokti tas dvi valstybes, kaip
ir tarp šių girnų atsidūrusią Lietuvą.
JAV EKONOMINĖ SOCIALDEMOKRATIJA
Nenustebkite
tokia skyrelio antrašte, nes vien jau planuojama naujojo Prezidento D.Trumpo
mokesčių politika iš esmės pasako viską: 12% tarifas tiems, kurie per metus
gauna pajamų iki 75 tūkst.$, 25% vidutiniokams iki 225 tūkst.$ bei 33%
–turtingiausiems. Ir žinoma nulis ubagams. Iki šiol buvo panašūs sava dvasia 7
tarifų laipteliai, o D.Trumpas praėjo su trimis. Visi Lietuvos socialdemokratai
gali tik pavydėti, o liberalai seilę pavarvinti dėl šios reformos: kadangi daug verslo iškelta į pietryčių
Aziją, tai investicijų sugrąžinimui įmonių D.Trumpas pelno mokestį sumažins nuo
35% iki 15% garsiai pareikšdamas, kad „užteks galingiausios pasaulio ekonomikos
augimui merdėti apie vieną procentą, kai mes galime bent jau 3.5-4%“.
Visa tai kas išvardinta iš jo
rinkiminės programos labai realu, o siekis sukurti 25 mln. naujų darbo vietų
yra pakankamai ambicingas orientyras. Karo pramonės gaus žymiai daugiau
užsakymų, bus dedama daug daugiau pastangų riboti imigrantų ir pražūtingus
narkotrefiko srautus per sieną su Meksika, vėl atgis USA naftos ir dujų gavyba.
Beje, ir Rusijos nenaudai. Prireikus – du milijonai prasikaltusių imigrantų bus
įkišti į kalėjimus. Skeptikai jau skaičiuoja, kad tokios reformos per 10 metų
sukurs apie 6 trln. .$ biudžeto deficitą, tačiau D.Trumpas ne iš bailiųjų. Visų
pirma, ekonomikos suefektyvinimas ir jos išplėtojimas gerokai padidins įplaukas
į biudžetą, o blogiausiu atveju vėl bus galima paleisti dolerių spausdinimo
„machiną“. Infliacija dėl to ne itin gresia, nes doleris tebėra pagrindinė
pasaulio atsiskaitymų valiuta ir tebeturi didžiulę paklausą užsieniuose –
atsiradus daugiau pinigų jų didžiulė dalis nuplauks į pirkimus užsieniuose. Dar
bus peržiūrėta prekybinės sutartys.
B.Sandersas savo pasiūlymų dvasia
irgi tilpo į socialdemokratinės ekonominės politikos rėmus, tačiau savu
idealizmu siekė uždėti žymiai ankštesnius apynasrius transnacionalinėms
korporacijoms. Taigi, jei šis pretendentas priskirtinas savo ekonominėmis
priemonėmis socialdemokratams idealistams internacionalistams bei
maksimalistams, tai D.Trumpas – socialdemokratams realistams lokalistams su
labai sveika vietinio frydmaniško cinizmo doze: neefektyvius valdžios
biurokratus reikia mėžti ir spirti lauk. Jo komanda matydama geoekonomines
grėsmes ir ekonominį štilį ėmėsi reikiamų reformų kurso ir sugebėjo tuo
įtikinti netgi ekonomiškai mąstančius rinkėjus. Beje, šešetas milijardieriaus
D.Trumpo versliukų bankrotų – universiteto, „vodkos“, mėsainių, avialinijų ir
dar kažko, tik pabrėžia jo drąsą. Nereikia stebėtis - juk vidutiniškai,
sėkmingas verslininkas per gyvenimą patiria tris bankrotus, kol įsitvirtina.
USA patyrusi neilgą, bet
pakankamai komplikuotą istoriją tebėra pilna kūrybingų ir iniciatyvių bei
inovatyvių žmonių vien jau todėl, kad pakankamai didelė. Drąsių imigrantų,
kolonizavusių visą žemyną nuo Kolumbo laikų, ieškojimų dvasia, panašiai, kaip
ir Australijoje, tebėra išlikusi iki šiol.
Sutraukę pasaulio mokslinį intelektinį žiedą ir jų išradimus pavertę
technologijomis USA politikai respublikonai (socialdemokratai) ir jų rinkėjai gali
būti ramūs dėl vidaus politikos ateities. Žinoma, gręžiojimasis nuo žalios
energetinės politikos ir bandymai tobulinti B.Obamos „health care“ ten dar susilauks rimtų debatų, tačiau
sprendiniai būtinai rasis. USA demokratų (irgi social) partija oponuodama neleis beatodairiškai
naikinti savų reformų, juolab respublikonai senate neturi „buldozerio“
daugumos. USA užsienio politika bus
toliau apspręsta karinio pramoninio komplekso, suaugusio su bankiniu kapitalu
interesais bei iš to išplaukiančia globalistine politika, kurios esmė ir savų
rinkų bei pelnų gynimas ypač naftingame regione, ir jos ribų plėtojimas su
elementarių antifeodalinių žmogaus teisių gynimu. JAV tebėra kontrastų valstybė su plačiausiu
diapazonu nuo skurdo iki neregėtos prabangos.
RUSIJOS VALSTYBINIS KAPITALIZMAS
Dabarties Rusijos valdžios esmę
apibrėžia ten įvykusi KGB pergalė prieš KPSS nomenklatūrinę biurokratiją,
pastūmėjusi į šoną naivius B.Jelcin demokratus ir apsukrius oligarchus.
Persirikiavusi per paskutinį XX a. dešimtmetį
geležinio Felikso struktūra savo politinį kapitalą vikriai pavertė ir
asmeniniu finansiniu bei tebėra kupina revanšo už Varšuvos pakto griuvimą
dvasios. Kadangi Rusijos visuomenės
starovieriško bei socialistinio prisitaikymo mentalumo dehumanizacijos procesai
po GKČP pučo vyko labai sparčiai, tai imtasi naujos dabartinės masių suvaldymo
politikos. Ji yra suorientuota ne į naujo pažangaus socialdemokratinių vertybių
žmogaus, o nacionalistinio tvaiko, kurio kraštutinumas yra gerai žinomas – „bej
židov, spasaj Rosiju“. Tai, beje, labai gerai atspindi Mironovo „Spravedlivaja
Rossija“ partijos padėtis. Marionetinis klounas V.Žirinovskij sėkmingai
diskredituoja liberalizmą, o sistemos smaigalyje atsidūręs ir šoumenu paverstas
V.Putin glebėsčiuojasi su popais ir visa mrakobesija, bei skaitinėja istoriko
Karamzino veikalus. Jo konfliktas su buvusiu finansų ministru, Jelgavoje
gimusiu A.Kudrinu kilo dėl to, kad šis ekonomiką lenkė į socialinę politiką, o
V.Putinas su D.Medvedevu – į militaristinę.
Vakarai suklydo manydami, kad Rusija greitai žlugs dėl ekonominių
sunkumų. Rusija gali tverti be elektros, asfaltuotų kelių, bet ne degtinės,
kuriai vietinių grūdų jau per akis. TV
paduoda reikiamas dozes urvinio banditiško kraujo bei pornuchos, visi
aplinkiniai ir tolimieji vaizduojami kaltais, o ukrainiečiai ir pribaltai – nedamuštais
fašistais. Neabejotina naujosios Rusijos sėkmė – būtent, apsirūpinimas grūdais:
nesausrų metais jau nereikia pirkti tanklaiviais kviečių Kanadoje. Maskva
blizgėte blizga dėl per Gazprom monopolį išsunktų kaimynų milijardų, o regionai
prikimšti modernėjančios kariuomenės, kuri parodė savo galias nagučiais
lokaliuose Gruzijos ir Ukrainos karuose. Atplėšti Krymas ir Donbasas, Turkijos
viražai, palankių kremliui asmenų pergalės prezidentų rinkimuose Moldovoje bei
Bulgarijoje, Estijos politinės permainos, Brexit ir tolesnis ES griovimas per
karo ir pabėgėlių srautų eskalavimą iš Sirijos rodo „gazprominių“ investicijų į
atvirą bei užslėptą užsienio agresiją dalinę sėkmę, papildomą vamzdžių
politika, ardančia netgi visus neįvykusios europinės alternatyvos – „Nabucco“
vamzdžio planus.
Rusijos ekonomika sunkiai keliasi
iš priklausomumo nuo naftos ir dujų gavybos bei prekybos ginklais, vakarų
embargas ir naftos kainų kritimas pakirto augusį gerbūvį bei pakenčiamą
pragyvenimą ir buvimą pensijoje vyresnei kartai. Po katastrofiško rublio kurso
kritimo, 2015 m. BVP pagal ofiziozus
krito apie
4 proc., o infliacija šoktelėjo 13 proc. Rusiją 2015 m. paliko apie 20 stambių
vakarų kompanijų. Tarp jų Opel,
Adobe Systems ir Stockmann, o užsidarė apie 30 užsieninių gamyklų. 2015 m. iš
Rusijos emigravo beveik 0.5 mln. gyventojų.
Kaina už militaristinį agresyvų kursą - revanšo siekius pakankamai didelė ir ženkli, rezervinis fondas senka, tad naujus prezidento rinkimus su V.Putin štabo įkūrimu kremliaus masių psichologijos technologai sutapatino su Ekonomikos ministro Uliukajev apkaltinimu milijoniniu kyšininkavimu bei korupcija. Niekas nesikeičia: spec. tarnybų veikla remiasi provokacijomis, manipuliacijomis bei operacijų vykdymu, tad reikiami mulkinimo spektakliai su „atpirkimo ožiais“ kyla reikiamais momentais numatytose vietose. Trūkstant efektyvumo įrodinėjant, kad „rusas stipriausias planetoje“ pridedama dopingo, kurį vakarai sužiūri su geroku pavėlavimu. Rytų politinės diplomatijos vektorius Šanchajaus kryptimi šlubuoja, nes Kinija orientuojasi į aiškų ekonominį pragmatizmą, susijusį su didžiule JAV rinka, dolerių pertekliumi bei Afrikos ir Viduržemio jūros infrastruktūros supirkinėjimu, o ne advokatavimu kremliui.
Kaina už militaristinį agresyvų kursą - revanšo siekius pakankamai didelė ir ženkli, rezervinis fondas senka, tad naujus prezidento rinkimus su V.Putin štabo įkūrimu kremliaus masių psichologijos technologai sutapatino su Ekonomikos ministro Uliukajev apkaltinimu milijoniniu kyšininkavimu bei korupcija. Niekas nesikeičia: spec. tarnybų veikla remiasi provokacijomis, manipuliacijomis bei operacijų vykdymu, tad reikiami mulkinimo spektakliai su „atpirkimo ožiais“ kyla reikiamais momentais numatytose vietose. Trūkstant efektyvumo įrodinėjant, kad „rusas stipriausias planetoje“ pridedama dopingo, kurį vakarai sužiūri su geroku pavėlavimu. Rytų politinės diplomatijos vektorius Šanchajaus kryptimi šlubuoja, nes Kinija orientuojasi į aiškų ekonominį pragmatizmą, susijusį su didžiule JAV rinka, dolerių pertekliumi bei Afrikos ir Viduržemio jūros infrastruktūros supirkinėjimu, o ne advokatavimu kremliui.
LIETUVOS VAIDMUO TARP JAV ir RUSIJOS
Lietuvos tebeesančios ant tikro
geopolitinio tektoninio lūžio vietos oficialiąją užsienio politiką vykdomą
įvairiais pareiškimais stipriai apsprendžia demokratinių mechanizmų diktuojamas
pragmatizmas. Kadangi dauguma Lietuvos rinkėjų yra orientuota į vakarus, o
Rusija tapatinama su žinomomis istorinėmis skriaudomis – carizmo jungu,
sovietine reokupacija bei tremtimis ir pokario kovomis, tai D.Grybauskaitės,
L.Linkevičiaus kalbėjimai ar mažesnio rango panašių politikų tėra orientuoti į
komplimentus ir reveransus Vašingtono politinei bei militarinei galiai.
Žinoma, ne JAV ekonominei tvarkai ir
pažangai, nes ją reikia bent jau šiek tiek išmanyti. Tvarkai ir pažangai besiremiančiai ir
nuolatinėmis Harwardo bei Princetono universitetų konsultacijomis
kongresui. Didelio mokslo ar sugebėjimų gąsdinti
ir gąsdintis Rusijos grėsme, nukreipiant dėmesį nuo negebėjimo tvarkyti savo
ekonomiką bei demografiją Lietuvos
žmonėms ne itin reikia – Pentagono „Avaks“ sistemos lėktuvai reguliariai
praskrendantys pasieniu ar satelitinės akys gerai mato kariuomenių
dislokavimus, o USA logistikos centras gyvuojantis jau kelinti metai
Marijampolėje prie Kaliningrado ir Minsko kelių kryžkelės tebėra nemažiau
svarbus nei Zoknių aviacijos bazė, nes kontroliuoja svarbiausią teritorinį
koridorių.
Produktyvesne veikla tėra
laikytina nueinančios dr.Alg.Butkevičiaus vyriausybės ekonominė naujų rinkų
paieškos politika, kuria, beje, irgi, buvo šiek tiek sublefuota – regionai
įskaityti į valstybes. Kinijos rinkų atvėrimas mūsų maisto produktams paskui
JAV ir Airijos, neabejotinai į Lietuvos ekonomikos aktyvą. Derantis su ES
komisija dėl papildomų subsidijų žlugdomai Lietuvos pienininkystei užimta atkakli, bet korektiška pozicija, kai iš europarlamentaro Z.Balčyčio
reikėjo grąsinimo Briuselio biurokratams
„Litexitu“, tedavė praėjusią vasarą 13,3
mln. eurų, kai norint kompensuoti vien 2015 m. nuostolius dėl Rusijos embargo trūko
75 mln. eurų.
Bet kurie V.Andriukaičio bandymai
užimti pasaulio teisuolio, taikdario, kompromisų pradininko poziciją yra
sutinkami ... prorusiškų etikečių klijavimais, juolab vietiniai propagandistai
nesuvokia sudėtingiausių užsienio politikos uždavinių: mokesčių sistemų bent
jau ES harmonizavimo, visuotinio stambiojo, ypač, neinvestuojamo kapitalo
apmokesdinimo pinigų prastovos, o prireikus, ir kitokiais mokesčiais, bet tam
būtina sėstis prie derybų stalo, nes tiek „GAZPROM“, tiek Porošenkos šokolado
ar Avulio statybų biznis, kaip ir „Doičbankio“ ar „Paribas“ ar „Lloyd“ ar „China
bank“ savais kėslais panašūs nežabojamų pelnų siekime.
Kadangi užsienio politika, kaip
taisyklė, užsiimama neturinčių
elementarios ekonominės nuovokos (L.Linkevičius visada mane siunčia pas dr. Alg.Butkevičių),
o finansų okeanas yra neaprėpiamas, tai politika – kova už daugumos žmonių
interesus išvirsta į politikavimą pigiomis propagandinėmis su užsieniu
susijusiomis klišėmis.
Neefektyvaus
veikimo pavyzdys – ir ne itin garsioji Baltijos asamblėja, kuriai Vilniuje teko
po žudynių Paryžiuje ir Molotkovo atliktas AK ginklo pagrobimas su teatrališku
helikopterio pakėlimu virš sostinės bei „hepiendo“ scenarijumi, rodžiusiu,
kokia, visgi, šauni yra mūsų ieškojusi policija. Gal Baltijos asamblėjai prezidentavusi ir
viceprezidentavusi G.Purvaneckienė kažką ir nuveikė „gelbėdama Ukrainą“, tačiau
nei jokios būtinos bendros ekonominės ar naujos kultūros politikos vėliavos
taip ir neiškėlė. Juolab Lietuvą ekonomikos komitete atstovavo Br.Pauža. Paskirti be įsipareigojimų ir įpareigojimų
pagal LDK plikbajorių tradicijos, o ne amerikietiškos demokratijos elementarių
reikalavimų pavyzdį, jokių konstruktyvių rezultatų šie politikieriai nepateikė,
todėl rinkėjų vienmandatininkų ir daugiamandatininkų irgi buvo atmesti ar
kilnoti, kaip ir G.Kirkilas ar J.Bernatonis. Vienok, tai, vėlgi, be atviro ir
viešo vidinio partinio konkurso demokratine save vadinančioje partijoje bei
Seime jiems nesutrukdė užimti atsakingus Seimo Užsienio bei ES reikalų komitetų
vadovų postus. Kiek jie bent jau žada, ar atneš realios naudos Lietuvai ir
pasauliui, konkrečiai atsakyti neįmanoma. Mokesčių mokėtojų investicijos yra ne
pirmi metai, o nauda?
Argi
Šveicarijos matematikų nustatytos stambiausios 147 pasaulio kompanijos[1],
ar garsioji Bilderbergo grupuotė, ar trylika pasaulio finansais
disponuojančių „šeimų“[2]:
Rothschild (Bauer or
Bower) – 500 trln. USD
1.
Bruce
2.
Cavendish (Kennedy)
3.
De Medici
4.
Hanover
5.
Hapsburg
6.
Krupp
7.
Plantagenet
8.
Rockefeller
9.
Romanov
10. Sinclair (St. Clair)
11. Warburg (del Banco)
12. Windsor
(Saxe-Coburg-Gothe)
Nėra ir didžiulė pasaulio ekonominių,
socialinių ir kitokių reikalų mazge atsidūrusi problema, tačiau ir
D.Grybauskaitė turėjusi net JT tribūną, ar L.Linkevičius pakeitęs tingųjį savo
lauruose A.Saudargą, bei minimi J.Bernatonis su J.Kirkilu šių dalykų nelinkę pastebėti.
Tai gal visu garsumu reikia klausti – kas padengs Lietuvai, Latvijai ir Estijai
bei Lenkijai ne tik milijardinius nuostolius už Ribentropo-Molotovo paktą, bet
ir už geriausios brangiai išmokslintos Lietuvos
darbo jėgos išviliojimą? Bet jei A.Kubiliaus mėgiama linksniuoti
„politinė patirtis“, kaip ir panašaus plauko politikierių veikla, tesusiveda į demagogiškas kalbas, patyčias, o
ne konkrečius veiksmus prieš Rusijos sulaikymą ir pavertimą socialdemokratiška
krikščioniškas vertybes saugančia valstybe bei Briuselio krokodilų apetitų
apribojimą, ES neefektyviai veikiančias struktūras reformuojant į reikalingas
ir Lietuvos žmonėms, tai ko jie tada verti? Tiesa, pagaliau prieš pusmetį
išgirdome iš D.Grybauskaitės, kad „globalioms problemoms reikia globalių
sprendimų“, tačiau taip paaiškinti gali
ir bet kuris prakutęs „tūkstantmečio
vaikas“, o šių dienų iššūkiai, apibrėžti gausiuose „World risk report“[3] šaukte šaukia. „Mes nieko
negalime“ – sakė G.Kirkilas TV prieš metus, betgi „chruščius - piščius“ -
S.Chruščiovas pusbačiu JT tribūnoje bent jau sugebėjo įeiti į istoriją? Tai ar ne todėl žmonės keikia visokius tranus,
parazitus ir demagogus bei prisitaikėlius: liokajystė Briuseliui yra pakankamai
bjauri, kaip ir tarnavimas kremliui.
Šiaurės Jeruzale vadinamas
Vilnius dar netapo svarbiu pasaulinės diplomatijos centru, kokiu jam derėtų
būti, o prieš du metus Vilniaus valdovų rūmuose įvykęs ES samitas, vadovaujant
Barroso, Rompėjui ir kitais – D.Grybauskaite, L.Linkevičium ... su neregėtoje
prabangoje skendėjusiu tuometiniu Ukrainos prezidentu Janukovyčium tik paženklino
naują vietinės diplomatijos negalės epochą pasauliui netrukus atnešusią
„Maidano dangaus šimtinę“, apie 10 tūkst. aukų Rytų Ukrainoje, karo Sirijoje
eskalavimą su naujomis milijonų kančiomis, siekiant ES griauti iš vidaus –
pabėgėlių lavina. Negi sunku suvokti, kad jei Rostovo ar Dnepropetrovsko
darbininkas, reikiamai ir plačiai apmokestinus magnatus, gaus padorius
atlyginimus, tai jo niekas į jokius blokpostus varyte nenuvarys. Ar bent jau
buvo apie tai prasižiota valdovų rūmuose sprogstant elnieną su bruknėmis?
Atsakinga užsienio politika tebėra beveik absoliučiai neatsakinga .... niekas
už nieką neatsako, tad belieka pasikliauti ir Aukščiausiojo teismu.
Lietuvos užsienio politika,
atsikračius ar atkračius geopolitinių nykštukų, prisitaikymo ir parazitavimo ant
mokesčių mokėtojų pinigų kompleksų, tegali remtis kompromisų tarp rytų ir
vakarų paieška. Jei ne su šventu raštu ir taikdarystės obalsiu, tai su išmintinga
ekonomine užsienio politika ir nauja geresne tvarka, pasižiūrint į vidinę USA
ekonominę socialdemokratiją ir gerovės valstybę. Gerai Vytenis Andriukaitis
rašo – „mums reikia Stiglitz, Krugman, Rasmussen, Roubini, Piketty idėjomis ir
knygomis ginkluotų politikų...“. Minsko
procesas išsisėmė, o Vilniaus – prasmego su lygiai prieš du metus įvykusiu pragaištingu sammitu
teatnešęs milijonams naujas kančias ir mirtį vaikams. Nėra valstybių vadukų, o
tėra daugumos bent jau apvogtų ir apvaginėjamų kartelinių oligopolių Lietuvos ir
kitų valstybių gyventojų interesai. Tie
kas dedasi juos atstovaujantys, jei nesikeis, ir nekeis pasaulio, ir teliks
smulkia istorijos sąšlavyno istorija. Vienus ginkluotus vien Hayekais ir
Frydmanais ar tik demagogija bei vien lankstinukais, jau rinkėjas ką tik ten pasiuntė.