2009 m. sausio 9 d., penktadienis

Pasaulio krizė

Ką daryti su pasaulio ekonomine krize?

Pasaulio ekonomikos krizė per pastarąjį pusmetį apėmusi planetą sukėlė tai, kas jau vadinamas milijonų žmogiškąja tragedija. Gamybos lėtėjimas, bedarbystės augimas, gyvenamojo būsto praradimas, nežinia ir nerimastingos žiniasklaidos prognozės, bei pusiniai ir aptakūs politikų pareiškimai daugelį varo į neviltį. Ukraina derasi dėl 16,5 bilijono USD paskolos ekonomikos gelbėjimui iš Tarptautinio valiutos fondo, Bušo kalba skirta ekonomikos stabilizavimui sustabdė indeksų kritimą tik 5 minutėms, Rusijoje biržos dėl šuoliškų permainų duris uždarinėja kas keletą savaičių, Vokietijoje mažinama automobilių gamyba, milžiniška 30 proc. per mėnesį infliacija smukdo Kenijos ekonomiką, jos recesija jau priartėjo prie Švedijos – tokio pobūdžio informaciją pastaruosius keletą mėnesių gausiai teikiama ne tik “Bloomberg” televizijos kanalo, o raudonų ir žalių spalvų apibūdinančių kursų kritimus ir kilimus margalynės, rodo, kad pasaulio ekonomika atsidūrusi ant sūpuoklių ir ją apėmę nevaldomi konvulsiški pagrindinių rodiklių traukuliai.
Lietuvoje, atrodo, niekas profesionaliai neužsiima pasaulio ekonomine krize – visgi nesame pasaulio ūkio “bamba”. Klausant Seime pateiktų ditirambų geriausiems retorikos etalonams prilygstančiai garsiajai Prancūzijos prezidento, šį pusmetį vadovaujančio ES - Nicolas Sarkozy kalbai, iš tikrųjų vertai ir pačios aštriausios polemikos – špagų apnuoginimo, dėl savo ribotumo ir siaurumo, susimąsčiau - kiek dar daug provincialumo pas mus, tačiau nudžiugino Lietuvos laisvos rinkos institutas, kuris pažymėdamas savo 18-ąsias metines surengė itin aktualų renginį skirtą pasaulinėms krizės problemoms. Ir nors jame pranešimą paremtą gausia statistine informacija paskaitė itin autoritetingas ekspertas – Pasaulio ekonominio augimo augimo instituto valdybos pirmininkas, knygų, straipsnių “The Wall Street Journal”autorius Richard W. Rahn, supažindinęs Lietuvos verslo ir ekonomikos žinovus su 2000-2001 metų JAV ekonomikos problemomis, jų atgarsiu dabartyje bei pasidalino savo gausiais statistiniais duomenimis ir mintimis apie ateitį bei bandė atsakyti į gausius žingeidžios publikos klausimus, o dr.Rūta Vainienė savo turiningame pranešime atkreipė dėmesį į pinigų kiekio reguliavimo problemas, vartotojo pasimetimą besimainančioje rinkoje, į naujų ekonominių projektų efektyvumo ir atsiperkamumo įvertinimus, tam tikrą ar galimą ekspertinių sprendimų užsilaikymą politikų stalčiuose, tačiau renginio vedėjas ir organizatorius - instituto direktorius dr.Remigijus Šimašius išeinantis į teisingumo ministrus, galėjo likti ir šiek tiek nepatenkintu - nepateikta sisteminė krizės priežasčių analizė ir, suprantama, trūko receptų, atsakančių ką bent jau reikėtų daryti. Bet kuriuo atveju, šis renginys buvo ne tik brangokas, bet ir išties naudingas, kadangi jis dar labiau užaštrino visus klausimus, pasakius, kad NIEKAS NEŽINO krizės priežasčių, o savo sričių specialistai, visgi, dalinosi specifiniais pastebėjimais. Taigi, Institute netrukus bus permainų - keisis valdžia, o naujasis Lietuvos teisingumo ministras gerai žinodamas liberalios rinkos ypatumus turėtų įnešti ir daugiau tvarkos ir į valstybinės finansinės drausmės dirvonus savivaldybėse bei įmonėse,
Šių eilučių autoriui yra tekę Mokslų akademijoje ne vienus metus praleisti gvildenant konkrečių vystymosi scenarijų raidą bei efektus tinklinėse struktūrose, ir netgi būti įvertintam jaunų Lietuvos mokslininkų konkurso laurais, ir nors domėjimosi objektas buvo ne finansiniai srautai, tačiau įgyti įgūdžiai pravertė ir pastaruoju metu analizuojant vykstančius makroekonominius, politinius procesus, bei vertinant tolesnę tikėtiną įvykių raidą. Norint suvokti krizės įveikimo perspektyvas reikia, visgi, gerai išsiaiškinti ir esmines krizės priežastis ir dar bent keletą dalykų – pasaulio galingųjų poziciją ir ketinimus, o taip pat išsidėstymą politinių jėgų lauke, bei sprendimų priėmimo mechanizmus bei jų svertus.
Pagrindine pastarosios pasaulio ekonomikos krizės priežastimi laikytinos nepateisinamai aukštos ilgalaikės naftos rinkoje kainos, o antrinėmis – būsto rinkos, jos užstatų ir draudimo sistemos griuvimas, bei vertybinių popierių - kredito derivatyvų sistemos savalaikis nesutvarkymas JAV, pinigų kiekio rinkose problemos, perprodukcijos ir konkurencijos reiškiniai sąlygoti pigių prekių srauto iš Kinijos ir kitų ekonomiškai kylančių Azijos valstybių bei galiausiai – netgi psichologinės priežastys.
Naftos barelio savikaina įskaičiuojant ir išžvalgymo išlaidas pasaulyje vertinama maždaug 14 USD vidurkiu, ir bet kuris mokslo apie valdymą - ekonominės kibernetikos specialistas pasakys, kad dešimteriopa jos rinkos kaina – 100-140 USD ne tik sunkiausiai pakeliama našta prispaus naftą ar jos produktus importuojančių valstybių ekonomikas, bet ir galiausiai taip stipriai jas paveiks, kad jos nelyg pasipurtę ekonomikos traukimusi bei gamybos menkėjimu atmes jas, o netrukus netgi bumerangu smogs ir naftą eksportuojančių valstybių vertybinių popierių rinkoms bei ekonomikoms – pasaulis interneto, tanklaivių, avialainerių ir globalios bankininkystės laikais tapo itin susietas. Naftos brangimo rinkoje priežastys pastarąjį dešimtmetį yra gan aiškios. Jos paklausa ir poreikis, skirtingai nuo kitų stabilių kontinentų, rytinėje Azijoje ir Okeanijoje nuolatos kilo 45 laipsnių kampu, o juodojo aukso gavyba bei pasiūla, deja, nesuskubo adekvačiai augti. Įtakos turėjo ir JAV karas Irake – kova su diktatoriumi buvo laimėta per keletą savaičių, tačiau vakarietiškos parlamentinės tvarkos įtvirtinimo pastangos brangiomis Pentagono pajėgomis kovingų arabų bei savižudžių terpėje pareikalavo daugelio metų, o naftos gavyba šiame regione tik dabar pasiekė prieškarinį jos lygį. Dramatiškos prezidento G.W.Busho pastangos du kartus šiemet susitikus su Saudo Arabijos karaliumi prašant prilaikyti naftos kainas, deja, jokio rezultato nedavė, nors JAV ir apginklavo Riadą moderniausia pasaulyje ginkluote. Ne viską gali ir karaliai – ekonomika, rinka turi savus paklausos ir pasiūlos dėsnius, nepavaldžius konstitucinėms monarchijoms.
Brangstant naftai ir benzinui nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė JAV viduriniosios klasės apačios. Galono kaina nuo 1993 m. 107 centų ten šoktelėjo net iki 415 ct šių metų vasarą. Be automobilio JAV neapsieiti, o dėl automatiško žemės ūkio produkcijos brangimo, maisto krepšelis pabrango dvigubai ir trigubai. Tai gerai atspindi ir tas faktas, kad vien per šių metų kovą taupydami amerikiečiai nuvažiavo 11 bln mylių mažiau nei prieš metus, tačiau maisto kiekį juk ne itin ribosi. JAV daugelis yra paėmęs iš bankų kreditus būstui, todėl ne tik užklupusi bedarbystė dėl pabrangusios gamybos siaurėjimo, bet ir nepakankamai aukšta alga privertė ir privers daugelį grąžinti būstus bankams. Ekspertų vertinimu – pavojuje per ateinančius 12 mėn. atsidurs dar 2,5 milijonų piliečių būstų. JAV kongreso komisija laiku neįvertino ir perspėjimų sutvarkyti ir vertybinių kredito popierių apskaitą bei mainus negrynais. Ištikus rimtoms šių popierių rinkos įtampoms šis “trombas” tiesiog išsprogdino draudimo rinką. JAV ekonomika pasaulyje yra pati galingiausia ir stipriai susieta su kitomis, todėl nenuostabu, kad nuosmukis ir katastrofiškos pasekmės joje pažeidė ir kitų pasaulio valstybių rinkas.
Rusijos ekspertas Igor Nikolajev itin akcentavo ir pasaulio ekonomikos perprodukcijos požymius. Su tuo sunku nesutikti, tačiau čia būtina kuo tiksliau įvertinti pigių, bet ne visada pakankamai kokybiškų Kinijos prekių srautų įtakas konkuruojant su kitų valstybių gamintojais.
Baigiant glaustai aptarti krizės variklius, tenka minėti ir panikavimo reiškinį – TV reportažai apie atsiimančių indėlius Honkonge buvo šiek tiek išjudinę ir kitus pasaulio kraštus.
Suvokus ir glaustai aptarus pagrindines pasaulio ekonominės krizės priežastis, galima pereiti ir prie galimybių jas eliminuoti ar pažaboti svarstymo. Panikos reiškiniai yra valdomi autoritetingais pareiškimais žiniasklaidoje, o pastarųjų mėnesių valstybių priemonės stabilizuojant savus bankus ir užtikrinant piliečių indėlius sako, kad įpatingai nuogąstauti nereikia. Perprodukcijos ir būtinos bei neišvengiamos konkurencijos rinkoje fenomenas, sakytų, kad reikia dar atidžiau ir geriau tirti poreikius rinkoje ir išmokti tiksliau prognozuoti. Bankinių kreditų kontrolė, specifinių vertybinių popierių apskaita ir mainai negrynais, spekuliacijų įtartinos vertės dalykais pažabojimas taip pat nėra neišsprendžiama problema, kaip ir adekvati pinigų politika. Lieka paskutinis, išties sizifiškas klausimas – ką daryti su viską sugebančiomis išreguliuoti jos didenybės - naftos kainomis, juoba žiniasklaidoje pasirodė ir svarbaus naftos gavyboje -Venesuelos prezidento H.Čaveso bei šeichų svarstymų, kad teisinga naftos barelio kaina pasaulyje turėtų būti, visgi, apie 70-100 USD.
Prieš pateikiant atsakymą į šį hamletišką klausimą, pasvarstykime kas vyko ir vyks pasaulio galingųjų – politikos lyderių sferoje. Pastaruoju metu, įsibėgėjus galingiausių pasaulio valstybių prezidentų septintuko ar aštuntuko pasikvietus ir Rusijos prezidentą - G7 ar G8 pasitarimams, vis daugiau svorio įgyja G20 valstybių finansų ministrų ir jų centrinių bankų valdytojų sambūriai. Į G20 įeina Argentina, Brazilija, Kanada, Kinija, Indija, Indonezija, Italija, Japonija, Meksika, Rusija, Saudo Arabija, Pietų Afrikos Respublika, Pietų Korėja, Turkija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos bei atsovaujama visa ES. Šios valstybės drauge pagamina 90 proc. pasaulinės produkcijos, vykdo 80 proc. pasaulio prekybos, nors apima tik du trečdalius pasaulio gyventojų.
Susipažinęs su šių metų lapkričio 9d. G20 finansistų pasitarimo memorandumu ir po to sekusio G20 valstybių vadovų pasitarimo Vašingtone dokumentais patalpintais Baltųjų rūmų tinklalapyje iš pradžių gerokai nusivyliau ir netgi pyktelėjau – tipiškas aptakus gerai išmoktas politikų abstraktus kalbėjimas solidžiomis bendromis frazėmis apie Tarptautinio valiutos fondo ir pasaulio banko vaidmens, bendro stabilumo, pasitikėjimo, ekonominio skaidrumo ir kontrolės didinimą. Susiraminęs suvokiau – nieko nepadarysi, nes pernelyg skirtingi besitariančių interesai ir siekiai, kad būtų galima priimti bendrus konkrečius žingsnius naftos rinkoje, dar ir ne visiškai aiškiai suvokiant visus krizės mechanizmus dėl nepaprasto jų sudėtingumo. Be to ir įgaliojimų tokių niekas ten neturi – finansistai sprendžia bankinių palūkanų dydžius, skolinimo terminus ir apimtis, o prezidentai - taip pat kiekvienas už savos tvoros. Nenuostabu, kad Nicolas Sarkozy su buvusiu Anglijos premjeru Toniu Bleiru netrukus pakvietė ne tik G20 vadovus, bet ir du Nobelio premijos laureatus, vienas kurių aršokai kritikuoja G.W.Bušo ekonominę politiką, o antras iš Indijos yra maisto rinkos problemų autoritetu, susitikti Paryžiuje 2009 sausio 8-9 dienomis, tikriausiai šiek tiek kitokio tipo, mažiau formaliam ir rutininiam pasitarimui, nei eilinis G20 forumas 2009 kovo 31 d. Žinoma, nereikia galvoti, kad naftos kainodaros tiesiogiai veikiamoje ekonomikos dalyje nieko nevyko . Jau nuo pavasario brangstant kainoms į gatves išėjo ryžtingai nusiteikę ne tik transportininkai, bet ir žvejai. Sunerimęs Nicola Sarkozy iš karto pradėjo svarstyti mokesčių mažinimo pagrindiniams naftos vartotojmas galimybes, tačiau ES lygmenyje pritarimo nerado - šią vasarą Vokietijos kanclerė Angela Merkel nesiryžo drąstiškai mažinti įplaukų
į Vokietijos biudžetą, o pastaruoju metu įspėjo mažinančius palūkanas – pigiau skolinančius bankus, nes tai gali sukelti prastai pagrįstus kreditų ėmimus ir naują krizę. Deja, apie aukštų naftos kainų žudančią įtaką ekonomikai netrukus buvo primiršta, nes visų dėmesio centre atsidūrė išnirę ekonomikoje į matomiausią poziciją siūbuojančių ir smukusių vertybinių popierių rinkos – priežastis ir pasekmes nėra taip paprasta susieti. Dėl minėtų įtakų komplekso dramatiškai smuko JAV akcijų, o po to ir likusio pasaulio dalies biržos ir prasidėjo pasaulinis lozungų “kilnojimas” – gelbėkitės kas galite, nes vertybinių fondų, finansų krizė perauga į visos pasaulio ekonomikos duobę, nesuvokiant, kad tai, visgi, yra struktūrinė liberalios pasaulio ekonomikos krizė, sąlygota energijos nešėjų paklausos ir gavybos disproporcijos, sukėlusios naftą importuojančių valstybių ekonomikų pertempimą, ir tik po to vertybinių popierių biržų kritimą, bumerangu smogusį atgal naftos elksportuotojų valstybėms, kuris gręsia visų bankų sistemai skolų negrąžinimu ir jau pažeidė visos pasaulio ekonomikos efektyvumą bei normalų funkcionavimą.
Vertinant pasaulio galingųjų - N.Sarcozy – civilinės ir verslo teisės specialisto, A.Merkel – fizikinės chemijos žinovės, G.W.Busho – istorijos magistro ir Harvardo verslo administravimo specialisto, G.Brown – istorijos magistro galimybes, visgi, paguldyti pasaulinę krizę ant menčių, tenka ne tik svarstyti jų intuiciją ar specifines žinias iš kibernetikos su visais jos grįžtamaisias ryšiais, valdymo optimalumais, patikimumais ir atsitiktinumais, bet ir įvertinti politikoje paplitusįą “spyčraiterystės” apraišką. Kalbų rašymo tradicija politikams eina iš Romos imperijos - nuo Cicerono laikų. Tai yra labai aukštai apmokama profesija, o geras “spyčraiteris” (angl. - lituanizuotai spyč – kalba, raiter – rašytojas) yra pusė politiko. Prezidento R.Reigano ir vyresniojo Busho pagarsėjusi kalbų rašytoja Peggy Noonan pasižymėjo ir šmaikštumu ir keletu sparnuotų frazių, paveikusių visos nacijos mentalumą. Žinoma, kalbų kūrėjai tariasi su ekspertais, tačiau pranešimų svarbiausiuose tarptautiniuose forumuose tezių ir metmenų susidarymas yra pakankamai mįslingas dalykas, kuriame kertasi daugybė interesų bei milžiniškos politinės ir ekonominės įtampos. Situacija yra sudėtinga, nes spalio 6 d. JAV Atstovų rūmuose respublikonų išplatintame pareiškime, kuriame nusakytos krizės priežastys apie naftos kainas iš vis nekalbama, o tik vardinamos krachą patyrę ir kreditų krizę įtakoję kompanijos Vienok, pasauliečio, vis dažniau išmetamo ar išeinančio į gatves, abstrakčios kalbos apie naujos pasaulio ekonominęs tvarkos poreikį, nei kiek neramina, o iždo sekretoriaus Henry Paulseno ekonomikos 700 bln USD vertės gelbėjimo plano įsibėgėjimui reikia laiko.
Pažvelgus į G20 sudėtį, joje aiškiai išsiskiria dvi interesų grupės – naftą eksportuojančių ketveriukė - S Arabija, Rusija, Kanada, Meksika, maždaug tiek naftos suvartojančios, kiek išgaunančios - Brazilija bei Jungtinė Karalystė ir likusios – žymiai daugiau suvartojančios nei išgaunančios – pradedant JAV, ir baigiant Turkija. Beje, naftos eksportuotojų organizaciją OPEC nuo 2009 m. G20 atstovaus tik Saudo Arabija. OPEC turi 13 narių, 2/3 pasaulio naftos rezervų ir išgauna apie 41 proc. pasaulio naftos.
Tai Persijos įlankos šalys – Iranas, Irakas, Kuveitas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Pietų Amerikos atstovės - Venesuela, Ekvadoras, ir Afrikos valstybės – Alžyras, Libija, Angola, Nigerija ir išeinanti Indonezija. Kokios gi perspektyvos tartis dėl naftos kainų G20 rėmuose? Beveik jokių. Vienintelis svertas derybose su Rusija – jos įsijungimo į Pasaulinę prekybos organizaciją perspektyvos. Liberalios rinkos pasaulyje netgi laikoma didžiuliu akibrokštu bandyti diktuoti kažkam kainas politikų rate, todėl JAV išrinktasis prezidentas Barakas Obama pareiškė, kad didins naftos išgavimą Aliaskoje ir ties naujus vamzdynus, kad apsaugotų savo šalį nuo pernelyg aukštų pasaulinių naftos kainų. Suprantama, kol visi su siaubu žiūrėjo į griūvančias ir svyruojančias rinkas, naftos kainos pačios krito iki recesuojančiai ekonomikai priimtinų, tačiau viso to pasekmės – trilijoninės skaičiuojant pinigais ir šimtai milijonų vertinant žmonių likimais. Jei nieko nedaryti, po kokių trejetų metų pasaulis susilauks dar vieno globalaus sukrėtimo – „flirtuojanti“ su OPEC Rusija atsakydama į militarines įtampas, su dviem turitingiausiom dujomis arabų valstybėmis sudarinėja kartelį, ir suderintas kainų iškilimas vėl gręsia panašiais scenarijais. OPEK savo artėjančiame pasitarime gruodžio viduryje taip pat žada mažinti naftos išgavimą, kad vėl kiltų barelio kaina. Tokie jau liberalaus, palaido rinkos pasaulio papročiai. Visgi, kur išeitis? Belaužant galvą, prisiminiau bene prieš 18 metų man pasakytus prof. St.Uosio žodžius apie palinkėjimus nepriklausomybininkų Seimui - tarpukario smetoninėje Lietuvoje galiojo monopolių viršpelnio ribojimo įstatymas. Investuoti 100 Lt negalėjo sugrįžti daugiau nei 130 Lt ir todėl ekonomika buvo stabiliai auganti, o kainos teisingos – nesmaugė žmonių. Mąstau, ar tai būtų įmanoma pasaulinėje naftos, dujų kainodaroje. Be abejo, tačiau kad taip įvyktų, kiekvienos OPEC ar kitos stambios naftą eksportuojančios valstybės parlamentas pats turi priimti tokį drąstišką, savo viršpelnį ribojantį įstatymą, o tai, savo ruožtu, įmanoma, tik įsigalėjus intelekto reikalaujančiam visų supratimui apie naujo gero tono taisykles pasaulio ekonomikoje ir suvokimui, kad jų nesilaikymas, nuolatos periodiškai smūgiuos tiesiogiai ir bumerangu atgal visiems ir netgi Lietuvai, kuri dar ir mulkinančiai migdoma paguodimu iš TV ekranų – „nors mes importuojame dujas aukščiausia kaina tarp ES valstybių, tačiau vartotojas jas perka – pačiomis pigiausiomis“, lyg milijardines kompensacijas skirianti Lietuvos respublika būtų pinigų spausdinimo mašina, o ne pasaulio eknominės krizės akivaizdoje didžiules politines bei ekonomines įtampas išgyvenanti valstybė.