BEDARBYSTĖS STRUKTŪRA
„DnB Nord“ banko vyriausioji analitikė Jekaterina Rojaka, matyt pasižiūrėjusi į Kauno Žemės Ūkio Akademijos skaičiavimus apie 40 ha ūkio optimalumą, teigia, kad 400 tūkst. dirvonuojančių ha gali duoti darbo 20 tūkst. žmonių. Viena teigti, o antra pačiai dar ir apskaičiuoti, kiek toks variantas atsieitų valstybei. Pats apmąsčiau ir "maoizmą " (hipotetinį) - jei 300 tūkst. ha dirvonuoja, tai kiekvienam bedarbiui - po 1 ha valstybinės žemės (visgi, yra užsilikusios netgi be šeimininko) ir kastuvą į rankas: užsiauginimui bulvių, morkų, barščių, poros obelų, vyšnių, slyvų, vaiskrūmių, ožką ir gyvenimui - uždarytos mokyklos, kultūrnamiai, apleistos sodybos. Valgydinti tokius naujakurius tektų iki derliaus kareiviška koše, tačiau jie gal ir ne visą pašalpinį milijardą "surytų". Atidžiau pažvelgus, matosi, kad bedarbystės problema yra žymiai rimtesnė ir subtilesnė, nors, beje, ir jos struktūrą aptikti nėra taip paprasta. Mačiau duomenų ir apie 100 tūkst. nekvalifikuotų darbininkų ir tiek pat statybininkų, o iš keleto Statistikos valdybos lentelių „sužvejojus“ didžiausias profesijų be darbo grupes, patikimiausiais duomenimis tenka laikyti pateiktuosius: statybininkų 46 tūkst. su pagalbinių juodadarbių „antsvoriu“, apdirbamosios pramonės – 54 tūkst., prekybos sferos - 48 tūkst., transporto – 12 tūkst. Tokios yra daugiau nei pusės „15 divizijų“ bedarbių armijos kvalifikacijos.
Beje, visus tokius duomenis bei lenteles ir schemas Seimui su savo parašais ir anspaudais seniausiai turėjo pateikti A. Matulionio-B.Gruževskio institutai, o jei visa ligšiol neatlikta, tai, matyt, verta prisiminti ir biudžeto svarstymo metu. Visgi, valstybės.
Galvosūkį užduoda dirbančiųjų žemės ūkyje duomenys. Iš vienos pusės – mūsų 27 tūkst. „ariančiųjų“ jau orientuojasi į pasaulinius standartus: keletą procentų žemės ūkyje nuo visos darbo jėgos, tačiau, kita vertus, iš milijono gyvenančių kaime negali tik tiek verstis žemdirbyste, todėl CIA 2005 metų duomenys – 14 proc. verti dėmesio. Pagalvojau, gal jau didžiumą kaimiečių ES savo rinkai „nupirko“, kad ankstyvai pasitrauktų iš žemės ūkio? Radau, kad tokių sulaukusių 55 metų prieš keletą metų tebuvo apie 20 tūkst. , ir dar pakeitusių gamybos profilį šis tas... Taigi, pavadinimas „Kaimo Plėtros programa“ išrodo šiek tiek klaidinančiu, tad po 2013 m. gal tikslingiau būtų pervadinti į „Kaimo Tvarumo programą“. Darbo kriziniais metais žemės ūkyje neteko apie 4 tūkst., o didžiuma iš to milijono, matyt, verčiasi natūriniu ūkiu ir vis tiek, vieną kitą prislėgtą, dėkuiDie, valdžios neapskaitytą sūrį į turgų nuveža.
Šiaip ar taip – bent jau pradiniai orientyrai bedarbystės problemoje yra, ir tenka sumąstyti, kokios būtų išeitys, nelaukiant naujų Laisvos Rinkos Instituto pamokslavimų apie susireguliavimus ir savaiminį bedarbystės susiurbimą pačios rinkos pastangomis.
Pradžia STATYBOJE – iki 100 tūkst. bedarbių
Būsto ir nekilnojamo turto burbulo sprogimas – statybų bumo pabaiga - paliko taip vadinamą struktūrinę bedarbystę: kvalifikacijos ir darbo jėgos būtų, tačiau nerandama ką statyti.
Trys kryptys – namų šiltinimas, statymasis miškuose bei kitose gražiose vietose ir „Lezai“ - pramoniniai parkai. Apie užstrigdytus šiltinimus jau tiek prikalbėta ir priskaičiuota, kad beliktų pridurti nebent aiškinimą: „chalturščikas“ už kvadratą šiltinimo poliesteroliu gauna 24 Lt, o „plaunančios“ pinigą firmos užrašo virš 300 Lt.
Jau keletą metų tegirdžiu, kad visų statybų stabdytojos ne miestuose - A.Stancikienė bei R.Baškytė. Negali neįsiklausyti į jų žodžius radijuje – „leisk – visas paežeres užstatys, o miškai virs kolektyviniais sodais“. Kita vertus, buvęs Miškų ministras Rimantas Klimas nesupranta totalaus statybų draudimo gyvenvietėse, kaimuose ir viensėdžiuose, patenkančiuose į saugomomis paskelbtas teritorijas: "Statyba yra gyvenimas... darbu užimtam žmogui nelieka laiko ir noro tenkinti įvairiausius dykūnų mėgstamus įgeidžius“. Kur būtų aukso vidurys? Privatininkų ir visuomenės interesų išbalansavimas. Ne šventoje giraitėje, o paprastame miške reikia leisti statytis – kad savininkas tik „pavežtų“, todėl iš įstatymo tą miškuose tik „išimtinais atvejais“ tektų šalinti. Kokį generatorių elektrai pasistatys – jo problema. Ir nepultų, beje, itin daug iš 250 tūkst. savininkų, tačiau vis šis tas statybininkų užimtumui. Įvairaus plauko saugomų teritorijų dilema žymiai subtilesnė. Jos turi tarnauti visų poilsiui - rekreacijai, nežiūrint kad kaimo turizmo apie 700 „taškų“ pasiėmę orientyru tinginiavimą ar puotavimą paežerėse, nors turėtų būti, vieną savaitgalio dieną geras maršrutas pėsčiomis, dviračiu ar baidare nuo tos sodybos, kur paliktas automobilis iki kitos, o antrą – aplinkiniu maršrutu atgalios.
Atrodo, kad nei palikti esamą tvarką, nei ją keisti įstatymo raide – negerai. Per grubu. Jei vyriausybės pareigūnai atidžiai peržvelgtų visus rekreacinius interesus ir pateiktų detalų Lietuvos žemėlapio dydžio projektą - planą, kur galima, o kur nebe, tada būtų galima rimtai diskutuoti, koreguoti ir priimti sprendimą, . Dabartinė situacija – nei iš vietos. „Naujas vėjas“ - leisti atsistatyti buvusiose sodybvietėse – teisinga ir moralu, nors ir ūkių stambėjimui ne itin ekonomiška, tačiau kiek jau tų vežtųjų ar „numelioruotų“ belikę.
„Lezų“ ir pramoninių parkų dalis tebėra ekonomikoje menkoka, tačiau tai irgi naujoms statyboms svarbus resursas.
Žinoma, bandant numatyti, kiek statybininkų su kvalifikacija ir patirtimis įsitrauktų į darbą - ir miškų savininkai apklausti bei jų santaupos įvertintos turėtų būti, investicijos į „lezus“ ir pramonės parkus įvertintos, kaip ir šiltinimo vajaus potencialas, tačiau ir dabar matosi, kad tai, bene, kertinė bedarbystės problemos vieta.
Perkirtus šį trilypį „Gordijaus mazgą“ pajudėtų visa grandinė: statybos stumtelėtų ir medžio, metalo apdirbimą ir transportą bei prekybą aukštyn, o galiausiai net ir baldų gamybą. Radusis tokiai „traukai“ bei darbo vietoms, pasimatytų ir realesnė galimybė SODRAI – kilstelėti pensijinį amžių ar sudaryti nemenką džiaugsmą vyriausiems - dirbti pusdienius, neskriaudžiant ateinančių ir atėjusių kartų. Žiūrint valstybiškai tektų numatyti, kas bus su atlikusiais statybininkais po, sakykime, septynerių, dešimties metų. Kokiu būdu juos susiurbs infrastruktūros tvarkymo, melioracijos darbai – turėtų, vieną kartą, atsakyti gausūs kaip apynių derlius strategų raštai: kalbų prie alaus, kaip putos, o rezultatas.... Tekstilininkus, siuvėjus iš duobės trauktų mokyklinės uniformos idėja, pvz. finansuojama progresinio mokesčio indėliu. Varguoliams – kaip parama būtų.
Strateginiuose dalykuose, renkantis svarbiausias galimas ūkio kryptis tenka svarstyti ir tarpusavio alternatyvas: melioracijos - žemės ūkio - produktų eksporto grandinę, infrastruktūros bei bio- agrokuro energetinę kryptis. Nauji globalizacijos vėjai tokie: Lietuvos kviečių liūto dalį praėjusiais metais pirko Turkija ir Šiaurės Afrikos valstybės. Rusija po karštmečio pristigo daržovių ir mielai jas už naftos dolerius bei dujų litus perka iš artimiausių kaimynų. O tai, kad mes mėsą iš užsienio, ir netgi Argentinos, šimtais tūkstančių tonų, terodo, kad labai daug neprotingų visiems, bet naudingų kažkam dalykų randasi šiame nei UN nei G20 nesuvaldomame pasaulyje.
Pažvelgus į importo, eksporto skaičius matyti – kad pelnomės ir iš perpirkimo, nes aplinkines rinkas geriau nei Argentina pažįstame, todėl analogiškai, ne tik Turkijoje, bet ir Irane, bei tolėliau nuo Gadaffio - pusiaujo Afrikoje kviečių rinkos verta paieškoti. Deja, niekas negarantuotas, kad Poseidonui atrišus kitus maišus, grikiai po gausių lietų vėl nekainuos 2 Lt – būdamas būtinu žemės ūkis šiaip jau menkus pelnus teneša, nes reikalauja ir daug dotacijų ir fizinės jėgos.
Svarstant apie klimato diktuojamas kainų „loterijas“ , visgi, žvilgsnis krypsta link tikresnio ir tvaresnio dalyko - bio-agroenergetikos. Dujų... malkų kaloringumai, įkainiai rodo, kad malkomis keturis kartus pigiau, tik jas reikia kūrenti patiems, o Skandinavijoje buvoję aiškina, kad niekas ten malkomis nekūrena – granulės iš medžio atliekų maišytos su rapsų atliekomis, durpe. Net 4 mlrd. kasmet dosniai paklojami už energetiką Rusijai ir kiti pasvarstymai, bei mane patį savo argumentacija beveik priveikęs patyręs ir teoriniuose dalykuose ir praktikoje socialdemokratų lyderis Alg.Butkevičius, sakytų- visgi, dabar pirmėlesnė kryptis nei melioracija-žemdirbystė-eksportas būtų bio-agrokurokuro ir visos palaikančios kitas šakas bei tranzitus infrastruktūros sferos. Galiu bepridurti, kad virš 500 geltonų autobusiukų su mokiniais kursuoja tik paryčiais bei po pamokų, tad beliktų bedarbius savivaldai surankioti iš gyvenviečių, pajungus dar ir ES lėšas pagal „Kraštovaizdžio tvarkymo programos“ punktus – netgi „Melioracijos griovių tvarkymas“ -kertant krūmynus. Pageidautina itin detali šių visų dalykų mokslinė strateginė studija, skirtinga nuo ankstesnių ir virves iš dūmų-2030 metams tebevejančių. Visgi, į pavaduotojo J.Stanevičiaus niuksus pirmininkui E.Pupiniui, šis tebe svarstaliojantis ES svertus, turbūt, teatsakytų trimis variantais: optimistiniu, realistiniu bei „juoduoju“, kadangi tebėra itin įtempta padėtis schemoje – „idėja, kreditas, žmonės, darbas, rezultatas, pelnas, investicija“ finansų taške: komerciniams bankams 3020 ūkių skolingi 1 mlrd. 142 mln. Man siaubingiausia yra neokolonializmo Lietuvoje galimybė – atrodo, kad Vokietijos bankai, padarys su Airija, tai ko nepajėgė Adolfo legionai. Lietuvos ha dabar kainuoja 4 kartus pigiau nei Lenkijoje ir 16 kartų nei Vokietijoje. Mielai, suteikus paskolas brangiai technikai sunkiai besiverčiantiems, nesikooperuojantiems žemdirbiams, gražiausia Europos valstybė paskui Mažeikius – lenkų benzino kolonėlę, teliks... skandinavų ferma. O kol kas A.Kubiliaus vyriausybėje, „tebelūžinėjančioje“ prie tarpžinybinių problemų taip ir nesimato bedarbystės naikinimo strategijos: trijų dienų motyvacijos kursai skirti bedarbiams teliudija, kad Ūkio ministras Žylius savo išsilavinimu tėra „savas“ psichologas. D.Jankauskas nėra Darbo, o tėra „pašalpų“ ministras ir šiek tiek – švietimo reikalų, bandant perprofiliuoti bedarbius. Turėtų būti atsakingų vyriausybės ministrų grupė: Ūkio, Finansų, Soc.reikalų ir darbo bei kt., ir atskaitominga Seimui. Kas ketvirtį.
