BESTRATEGIS STRATEGINIS
PLANAVIMAS
Nemažai laužiau galvą, kurgi tos Lietuvos bėdų priežastys. Gerai žinoma, kad Ribentropo-Molotovo pakto materialiniai nuostoliai Lietuvai yra vertinami ir 800mlrd.Lt, o šie praradimai dėl technologinių atsilikimų dar ilgai mus laikys ekonominių Europos autsaiderių gretose, nors prieškrizyje ir vijomės sparčiausiai, atsirėmę į Europos sąžinės kompensaciją – 36 mlrd.Eu septyneriems metams. Kita vertus – nėra blogio neišeinančio į gerą: mūsų gamta ne taip nualinta kaip senutės Europos, ir ja tebegalime didžiuotis. Prisikasiau ir iki Lisabonos - 2000 strategų, kurie Lietuvai einant į Europos Sąjungą žarstėsi šviesiausiomis ateities vizijomis, nors kiekvienas, bent šiek tiek žinantis Ekonomikos istoriją pasakytų – gamyba nuolatos nuo kalniuko į pelkę, kol gerai išsimurkdžius išryškėjusių prieštaravimų įveikime, vėlgi, kopiama link naujos viršukalnės. Deja, šią paprastą tiesą, suignoravo ir mūsų „strategai - 2000“, antrindami aniems. Seime- 2002 A.Paulausko parašu buvo patvirtinta A.Brazausko teikta Lietuvos vizija iki 2015. Ko ji verta geriausiai matyti dabar – sunkių išmėginimų laikmetyje, o vizijos lozungas apie žinių visuomenę išsivėpė baisiausia grimasa – trečdalis bedarbių armijos – 100 tūkst. yra ... bemoksliai. Taigi, priėjus strateginio planavimo redutus ir painybes, tebemąstant, kodėl ir ana vyriausybė, visgi, apšovė aną Seimą, ir su vizija -2015 nors Konstitucijos 67- 9} teigia, kad būtent Seimas prižiūri vyriausybę aptikau keletą vertų dėmesio dalykų. Kiekvienoje prižiūrimoje tautos rinktų Seimo narių sferoje norisi dokumentuotų ir įteisintų dalykų pagal „top-down“ metodologiją: KONCEPCIJOS, VALSTYBĖS STRATEGIJOS, PROGRAMOS-gairių ir PLANO su finansais ir datomis (20-30 mlrd. biudžetas mažai valstybei nėra jau toks nepasiduodantis planavimui). Tokią tvarką bandau „stumti“ narkotikų kontrolės sferoje – V.Margevičienės buvau suprastas, kai vyriausybė per metus turėjusi Seimo įpareigojimą taip ir neparašė koncepcijos, o iš piktumo per keletą naktų paėmiau ir sudėliojau trejetą puslapių esmės su pagrindinėmis sąvokomis, vedančiomis kontrolės bei prevencijos organizacijomis bei struktūra – vyriausybės nuolatine komisija, pajėgia įveikti problemos tarpžinybiškumo monstrą: skauda visiems – neatsako niekas. Su valstybės strategijos projektu: pagrindiniais duomenimis apie reiškinio apimtį, metamus finansus bei laukiamą efektą – sunkiau, nes VRM nepateikusi duomenų apie kvaišalų kontrolės apimtis. Užtat Vl.Garastas Seimo tarpduryje pažadėjo, kad pasitars su A.Saboniu, kurio žodis – įstatymas ištisai kartai. Kad taip LTV į ausį. Taigi pirma bėda – nėra pakankamai aiškios paties strateginio planavimo koncepcijos, ir ne tik, kad vyriausybės tinklapyje neradau, kokias valstybines ar net nacionalines (apimančias ir tautiečius užsieniuose) prisiėmusi valdžia, tačiau, atrodo, nėra ir paties. valstybinės ar nacionalinės programos apibrėžimo bei įteisinimo – kaip matematikas mėgstu, kad viskas būtų nepriekaištingai išvesta iš aksiomų, o štai vyriausybės programos dažniausiai taip ir lieka „kabančios“ ore, nes nerištos prie finansų ketvertui metų, juolab, neskubama jas koreguoti ekonominių duobių šunkeliuose. Yra ką veikti V.Kurpuveso komitetui.Taigi, teturime :Lietuvos vizijų kūrimo viziją ir labai konkrečią biudžeto sudarinėjimo tvarką bei tradiciją metams į priekį, arba, kitaip tariant – taktiniams valstybės reikalams. Deja, ir čia anaiptol ne viskas tvarkoje.
BETAKTĖ TAKTIKA
Po apkaltos procese išsakytų M.Varaškos karčių žodžių, kvestionavusių Seimo pataisų, nutarčių šūsnių prasmingumą, bandžiau suprasti – kasgi Seimo narius pastatė prie to įstatymdavystės konvejerio, sukamo apie tūkstantinę kanclerio žinioje esančių klerkų? Tradicija, kitų parlamentų pavyzdys, pagaliau visų Seimų vadovai. Tačiau kas pasakė ar nustatė, kad įstatymdavystei 90 proc. darbo laiko, o vyriausybės priežiūrai bei parlamentinei kontrolei – kuklus likutis su vyriausybės valanda, kurios vinimi tampa E. Masiulio frazės apie gero vadovavimo vertę. Kodėl pavyzdžiui ne žymiai racionaliau atrodantys - 60 ir 40? Akivaizdu, kad Seimas ne tik, kad nesužiūri vyriausybės, bet jos klerkai, neretai sužaidžia Seimu, nes lemia ir objektyvus prieštaravimas – vyriausybėje profesionalai, Seime – visgi, mėgėjai. Geriausias pavyzdys: Lietuvos ūkis yra svarbiausia sfera, tačiau profesionalių ekonomistų opozicijoje – šešetas, L.Graužinienė, Br.Bradauskas, D.Budrys, Alg.Butkevičius, J.Veselka, K.Daukšys, o daugumoje...net du – K.Glaveckas bei ignoruotas V.Bacevičius. Jiems būtina suteikti prieškrizinius įgaliojimus ir jų siūlymus svarstyti skubos tvarka. Nesiduokite įtraukiami ir prirakinami prie įsiurbiančio įstatympataisdavystės konvejerio – yra keletas neatidėliotinų kertinių Lietuvos valstybės problemų ir kol su jomis bus nesusitvarkyta, tol apklausos tebeliudys: Seimu pasitiki tik 2 iš 10, vyriausybe – tik 1. Taigi, kertėje bent kol kas – menkokas BVP (bendras vidaus produktas), pagal kurį vienam gyventojui buvome tik 46, o estai - 40, baisi BEDARBYSTĖ, su juo susijęs NUSIKALSTAMUMAS, išplitęs GIRTAVIMAS-plintanti NARKOMANIJA, nors puiki gamtinė, tačiau nenormali informacinė APLINKA, menkas SVEIKATINGUMAS bei LIETUVOS gyventojų ilgaamžiškumas. Visa tai neblogai žinoma, tik norisi pateikti kaip tvirtą valstybės STRATEGINIŲ RODIKLIŲ sistemą, dar kartą primenant Nobelio prizo ekonomikoje Stieglitz tezę, jog ne vienu BVP matuojama valstybės sėkmė. Kalbant konkrečiau – reikia skubiai spręsti - ką daryti su tuo 1 o gal ir visais 3 mlrd. iš neįsisavinamų biudžetinių ES lėšų.? 1/30 biudžeto išlaidų – visgi ne „:bonbonkės“. Skaičiavome - jei vienas namas plyname lauke bei komunikacijos – 1 mln., tai užtiek 3 tūkst. dailių namelių bėgančiam jaunimui į užsienius išeitų. Žinoma intelektualesniam, nes šios kartos darbas keliasi iš ofisų į internetus, ir jiems nereikia kaip darbininkams ar Seimo nariams būti pririštiems prie staklių ar konvejerių. Tebūnie Nacionalinė programa - 1 mlrd. ir 1 tūkst. Svarbiausia, kad pamatytų – valdžios rūpestis atsirado. Labiausiai apžlugęs statybų verslas atsigautų. Šiltinimo programos per radiją visaip apkalbėtos bei apjuoktos. Atseit palūkanos bankams didesnės nei ekonomija sutaupius šilumą. Gali būti, nes kam statybininkams naudoti populiarėjantį pas braliukus latvius pigų techninių kanapių pluoštą, jei galima apsieti su dešimteriopai brangesniu „PAROC“? Bet čia irgi bėda –opiatinių kanapių prisiaugins ir prisirūkę apatijoje dar penkis metus sėdės nieko neveikdami. 100 tūkst. bedarbių yra bemoksliai? Jų gi dalį statybos vėl sutrauktų, o likusieji kur? Sovietinė melioracija irgi neamžina, o ir rankų darbo prie jos – pakanka. Melioruojama už 130 mln.Lt metuose –100mln. ES lėšų ūkininkams po 5 sudarius kooperatyvą porina E.Pupinis bei ministras K.Starkevičius, o J.Ramonas irgi aiškina, kad melioracijoje yra ką veikti. Lietuvos žemės ūkio ateitis būtų imlesnėje rankų darbu ekologiškoje produkcijoje. Prancūzijoje maistą išaugina ir išgano – 6-7 proc. gyventojų, o mums nebūtina taip jau į juos lygiuotis. Tegul ūkis kad ir į badaujančią Afriką sūrių džiovintų pametėja – kad ir barteriu už bananus, citrusinius. Pienininkystė atsigautų Reikia bandyti, ieškoti rinkų – gal užsimegztų? Transporto išlaidos laivais tai menkos. Reikia tų pačių strateginių KONCEPCIJOS, STRATEGIJOS, valstybinės programos bei plano. Iniciatyvių žmonių rinkoje yra, bet, visgi, nepakanka įsisavinti visai ES paramai, kaip ir užmojo ar starto kapitalo stambesniems projektams: 6 tūkst. gamybos iniciatyvų įsiregistruoja kasmet, 4 tūkst. išsiregistruoja su beveik nuliu. Iki krizės per beveik 20metį bankrutavusių buvo 6 tūkst., per krizę – net 4. Taigi, beliktų viltis stambia Valstybine melioracijos programa, bet kad Centrinis Lietuvos bankas nėra valstybiniu investiciniu, beje, vertinančiu vyriausybei ir mokesčių permainų riziką. Patraukli ir SD lyderio Alg.Butkevičiaus idėja mesti darbo jėgą bei finasus į infrastruktūrą. Verslo žmonės sako, jei nieko nedaryti: 3 mlrd. didelis depozitas ir bankas tik kokius 2,5 % palūkanų duotų. Svarstau - pirkti uostą Lenkijoje, kad 15% neštų? Rizika. Verslininkai teigia:- Melnragėje Lukašenkos kalio trąšoms uosto pagilinimas 3m labai praverstų, o ir mums nubyrėtų. Su bankininku S.Kropu primetame, kad gal verslo organizatoriai nebuvo deramai finansuoti. Tokios būtų, deja, tik, vizijos, nes viską lemia projektai bei paskaičiavimai
KĄ REIKIA NUVEIKTI?
Esant tokioms opiausioms besigaivalėjančio ūkio problemoms socialdemokratas Vyt.Andriukaitis bei reanimatologė Seimo pirmininkė I.Degutienė didžiausioje bedarbystėje sau tebeleidžia mosuoti konstitucija, kai pažvelgus į ES lėšų įsisavinimą Sveikatos sferoje – trūksta žodžių: pvz. antinavikinėje profilaktikoje bei prevencijoje – štilis. Įstatymą įkalt – Konstituciniam teismui konstatavus šiurkštų pažeidimą, Seimo pirmininkė įsaku atleidžia nuo pareigos tautiečiams. Automatiškai. Protingi iš klaidų mokosi, nebe tokie –kartoja. Matot, suvokti ūkio dalykus –intelekto nemenko reikia, o juridinį „autopilotą“ – paprasčiausios nuovokos, o čia gi tokia proga tautos tvarkdariu pasirodyt. O gal kiti interesai lemia? Betgi politikams privalu atsijojus antraeiles imtis svarbiausių problemų. Seimo drausmingumas – gal tryliktoje vietoje ir kas jame aria, tai aria. Valstybėje per 30 tūkst. valdininkų sunaudojančių apie 1/40 BVP – sumažinti iki 20 tūkst., tegul pereina į verslo organizavimą, kur trūksta asmenybių. Apmokesdinti progresyviniu mokesčiu milijardierius – situacija momentaliai pasitaisys. Įdaviau dar balandžio mėnesį V.Baltraitienei – bendrojo kultūros įstatymo projektą. Turime tik keliolika meno infrastruktūrą aptarnaujančių, o bendriausios kultūros – ir gamybos ir meno ir politikos kultūros – gėrio kūrimo sampratos – nebe. Charakteringa. Kada, bent samprata rasis, kad kultūra, tai nėra meno elitui užtikrinimas ir trupinių – šiaip inteligentui, o šis tas platesnio ir svaresnio? Žmones piktina kompensacijas gaunantys atstatomi atleistieji valdininkai. Atleido Darbo biržos vadovą – teismas šast, ir atgal. Nuostoliai tūkstantiniai. Negi neužtenka patirties, įkalti įstatymo raide – aukštesnio rangio pareigūnai atleidžiami per administracinę teiseną. Įkalčius tektų rimtus surinkti, o ne savos „šoblos“ – svetimos. Dėl krizių, mažėjant BVP teko algas mažinti, o didėjant – kelti. Tai kodėl gi neįtvirtinti tokio žaidimo algoritmo – priršti algas tiesiogiai prie BVP bei bedarbystės lygio, kuris neleistų kaip G,Kirkilui prieš išėjimą, užmalonint visą per trečdalį milijono valdininkiją, galvojant apie kitus rinkimus (strategas), tačiau palikti stipriame minuse „Sodrą“ –Alg.Butkevičius dėlto ir trenkė finansų ministro durimis. Stimulas valdininkams pririšus prie BVP rastųsi automatiškai – po 10 metų alga kaip Kinijoje – dviguba. Po 10 metų Lietuvoje gal vėl bus krizė? Ar pasimokyta? Kur rezervinio fondo įstatymas? Kur krizinės situacijos įstatymas, kuriame reikėjo įtvirtinti, kad mažinant mokesčius ir darant jo prekes konkurencingesnėmis gelbstimas verslas, o valdininkai – iš paskolų? Kodėl visi važiuodavo pas lenkus apsipirkti – argi reikia aiškinti? Dabar gi – 4 tūkst. bankrotų, ketveriopai - per 300 tūkst bedarbių, valstybės skola nuo 17 iki 34 mlrd. Kas tai – ekonominė diversija, bukaprotiškumas ar stichinė nelaimė? Premjeras renkasi mistifikuotą paskutiniąją versiją. Žinoma, tai galima A.Kubiliui įpiršti pavadinti „finansiniu stabilumu“, bet ne visi gi lengvatikiai kai skola ritasi žemyn 45 laipsnių kampu esą, ir jei ne atgailaujama, o gebelsiškai – stachanovietiškai meluojama, tai gal patiems konservatoriams laikas nebalsuoti „frakcija“, arba sėstis mokytis ekonomikos bent jau abėcėlės, nes apgynė tik biurokratų algas, tapdami iš patriotinės į patarėjo gal Majausko marionečių partiją. Visas pasaulis mažino mokesčius, mes didinome, praradome negalėjusio konkuruoti eksporto liūto dalį, kurią dabar gaiviname, vidaus rinka stojo. Šemeta man aiškino – sumažinus geriau nebūtų. R.Dagys argumentuoja, kad bankrotus lėmė kreditų sustabdymas dėl pinigų iš Lietuvos ištekėjimo, o R.Rudzkis teigia, kad mokslas nėra pasvėręs, kiek įtakos krizei turėjo kiekvienas faktorius. Sunku pasakyti, bet norint sąžiningai prisikasti iki tiesos tektų ir tuos 4 tūkst. bankrotų ištyrinėti. Ūkio minsterijos gal darbelis. Be kad labai jau nemalonus, nes pasižiūrėjus į Bankrotų departamento apskaitą, tiesiai nepasakysi kiek baldininkų, o kiek odininkų ir kodėl sustabdė gamybą. O ir pati ūkio ministerija statistiką kas savaitę skubanti skelbti, metines tendencijas po jomis slepia. Apskaita mūsuose – perlas. Atrodo šiais laikais keletą kartų spustelėjus valstybės ir menkesnio biudžeto skaičiukus, momentaliai iki savivaldybės ūkvedžio prisikasi. Kur gi tau. Ministerijų milijonų „galai“ vandenyse tarp stambių karšių mirksta. Seimas gi, jų iškaršti negali, nes priežiūrai konstitucinis įpareigojimas yra, o sparčių instrumentų tam – nebe. Kubilius-Vagnorius, 1998 sunaikino ir Informatikos ministeriją - ekspertinių sistemų, kuriai pateikus mokesčių ar biudžeto pokyčius, gauni BVP ir užimtumo prognozes..., seniai galėjo pateikti. A.Kubiliui iš pačių pamatų tenka dabar pradėti VORTĄ – valdymui orientuotam į rezultatus sistemą. Neapkaltinsi BK 229 str. Tarnybos pareigų neatlikimu. PadėkDie nudirbti tiek darbų, kiek kalbų Pyktelėjęs – sukūriau PORTĄ – paprastutei priežiūrai. Atidaviau Ekonomikos komitetui. Vis šis tas tvarkos Lietuvos valstybėje kryptimi. Užžaistas Seimas įstatympataisdavyste. Kad taip į istoriją įeitų kaip, pagaliau, sutvarkęs vyriausybės priežiūrą. Konstitucijos vardan. Kęstutis K.Urba 2011 11 18
