Paryžiaus fronte šis tas nauja
Kęstutis K.Urba
Prezidento Nicolas Sarcozy ir buvusio Jungtinės Karalystės premjero Tony Blairo iniaciatyva šimis dienomis Paryžiuje suorganizuotas bei sponsoriautas svarbus įtakingų ir intelektualių asmenų simpoziumas „Naujas pasaulis, naujas kapitalizmas“ vos nesubyrėjo neatvykus vidiniais krizės reikalais itin užimtiems JAV vadovams, tačiau jo svarumą atstatė paskutiniu momentu atradusi keletą valandų savo pranešimui Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ji iš karto griebė jautį už ragų, reikšdama susirūpinimą Kinijos įnešamu disbalansu į pasaulio importų eksportų pusiausvyras bei JAV vykstančia, deja, neišvengiama masyvaus biudžeto deficito, sieksiančio $1.2 trilijono 2009 m., politika. Kanclerė priminė Europos valstybių vadovų susitarimą, kad krizės ir recesijos bei pinigų stygiaus akivaizdoje deficitas negali viršyti 3 proc. nacionalinio BVP ir pasakė, kad tarptautinis valiutos fondas neįveikė krizės, todėl reikia naujos reguliavimo institucijos prie Jungtinių Tautų. Prancūzijos prezidentas eilinį kartą blykstelėjo skambiu retorikos menu ir piktinosi amoraliomis spekuliacijomis finansuose, iškreipusiose kapitalizmo logiką, kurios turi būti pažabotos naujų vyriausybių, besiremiančių tikrosiomis moralės vertybėmis, veiksmų, kadangi nuvertintas darbas, nuvertinta produkcija, nuvertintas verslo organizavimas, kuriais, o ne vien finansiniu aktyvumu ir wallstreetcentrizmu, turi remtis pasaulio ekonomika. Visos šio pobūdžio problemos skleidėsi trijų simpoziumo, kurį atspindėjo apie ketvirtis tūkstančio žurnalistų, ir net „blogerių“ temų rate: Naujo kapitalizmo vertybės;Globalizacija ir socialinis teisingumas; Kaip mes galime reguliuoti kapitalizmą?
Garsusis futurologas Francis Fukuyama simpoziume pareiškė, kad krizė nėra pačioje kapitalizmo esmėje, o viešpatavusio paskutinius 30 metų Reigano-Thatcher modelio pasekmė kapitalo pasaulyje. 2006 m.. - Nobelio premijos ekonomikoje laureatas profesorius Edmundas Phelps iš Kolumbijos universiteto pakvietė nedaryti stabdžių kapitalizmui ir grįžti prie klasikinės bankų rolės, o 2001 m. laureatas Joseph Stiglitz sukritikavo BVP kaip pagrindinį sėkmingos ekonomikos rodiklį. Laureatas iš Indijos Amartya Sen kalbėdamas apie rinkos gilinamas disproporcijas ir nelygybes, pasigedo dar ir demokratiškesnio visuomenės atstovavimo aukščiausio lygio vadovybės G8 ir G20 forumuose. Nyderlandų premjeras ir finansų ministras Wouter Jacob Bos pastebėjo, kad žymiai baisesnių pasekmių atneš maisto krizė. Europos Centrinio Banko direktorius Jean-Claude Trichet krizės priežastį įžvelgė finansinės rizikos neįvertinime ir finansų sistemos stabilumo trūkume, o Pasaulio prekybos organizacijos vadovas Pascal Lamy akcentavo, kad jis laikosi naujo globaliojo reguliavimo ir socialinio solidarumo reikmių požiūrio, tačiau pasigedo efektyvių sprendimų galimybių mechanizmo. Eurokomisarė ekonomistė Neelie Kroes teigė, kad praverstų valdžių pagalbos kompanijoms. globalios taisyklės
John Monks – Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) pirmininkas priminė, kad politikai ir 2006 ir 2007 metais buvo įspėti dėl egzistuojančių finansų sistemos ydų, peraugsiančių į šį tą stambesnio, tačiau susilaukė tik burboniškai arogantiško atsakymo, jog visa tai praeis ne itin skausmingai ir viskas yra daroma visuotinai gerovei. Laisvas globalus kapitalo, prekių ir gamybos su aptarnavimu judėjimas, milijonais bedarbių ar Graikijos neramumais sukūrė problemas, o jų sprendimas yra labai tolimas nuo egzistuojančių struktūrų ir tvarkos, kai laimėtojas, nelyg kazino, pasiima viską. Ne tik ES rinka, bet ir viso pasaulio, reikalauja dar ryškesnės socialinės dimensijos bei platesnio darbininkijos teisių užtikrinimo, teigė kalbėtojas. Jam pritarinėjo Prancūzijos Demokratinės Darbo Konfederacijos generalinis sekretorius Francois Chereque, pasakęs, kad trūksta naujo požiūrio į vertybių skirstymą socialinių ir aplinkosauginių reikmių integravime.
Simpoziume dalyvavo ir Čekijos nacionalinio banko valdytojas, ir Italijos parlamentaras, ir Izraelio švietimo ministrė, ir Egipto finansų ministras, jame reiškėsi ir Ukrainos rados narys bei vienintelė iš trečiojo pasaulio prezidentų Ellen Johnson-Sirleaf - Harvardo auklėtinė, buvusi prieš tai savosios Liberijos finansų ministre. Deja, Paryžiuje, kur kadaise startavome oplimpinėse žaidynėse, nesigirdėjo lietuviško balso arba dar svaresnio politiko atstovavusio pabaltijį bei Lenkją, lyg pasaulio stipriųjų papročiai, apsirūpinimo energetiniais resursais tvarka ir ekonominė situacija suklostyta apie mus būtų neverti jokio dėmesio. Simpoziumas paryškino tam tikras įtampas tarp JAV ekonominės politikos ir likusio pasaulio, keliančio balsą, jog viena, kad ir galingiausia valstybė neturėtų apsprendinėti esminių geoekonominių procesų. Prieš balandžio 2 d. Londone įvyksiantį itin aukšto lygio dvidešimties valstybių pasitarimą, kurį N.Sarcozy numato būsiant posūkio tašku, vakarų europiečių bus tariamasi Berlyne, tačiau dėl mūsų ir kaimynų veiksmų nekoordinuotumo ir neleistino aplaidumo mūsiškas pabaltijis toliau bus palikinėjamas šios politikos paraštėse. Ar tai reiškia, kad jei dėl žinomų istorinių priežasčių dabar nesame daiktiškai turtingi, tai ir Oskaro Milošo lygio intelektu jo mieste negalėjome pasižymėti? Pagaliau, aptarinėjant reguliaciją, galima buvo bent priminti, kokiu būdu litas 1929-ų metų pasaulinės krizės akivaizdoje dėl protingo ekonomikos suvaldymo ir taupymo priemonių išliko išskirtinai stabiliu, skirtingai nuo daugelio devalvuotų kitų pagrindinių pasaulio valiutų.
Įspūdį paliko itin konstruktyviai kalbėjęs ir uždaręs debatus Prancūzijos premjeras Francois Fillon. Jis paklausė – ar mums reikia dar didesnės katastrofos, kad nesiimtume permainų? Premjeras pritarė siūlytam G8 valstybių pasitarimo išplėtimui, priminė ir kitoms visoms stipresnėms valstybėms prisiimti atsakomybę už socialinę paramą besivystančioms, bei pabrėžė tarptautinių reguliacinių normų sukūrimo, panašių į egzistuojančias produktų saugumui ir kokybei poreikį bei sakė, kad iki balandžio 2 d. susitikimo reikia parengti draudimo nuo rinkos kainų svyravimų, kredito ir kapitalo fondų harmonizavimo taisykles. Jis pabrėžė, kad Europa jau parodė savo vienybę klimato permainų pažabojimui, bet negali veikti viena, o svarbiausia dabar yra stabilzuoti energijos išteklių kainas bei sudaryti paremtus jomis ilgalaikius susitarimus .
Vienas simpoziumo iniciatorių Tony Blair savo kalboje kritikavęs trumpalaikių finansinių tikslų ir pelnų vaikymąsi ir taręs pagiriamąjį žodį verslininkui, kuris kuria, o ne kaupia, pastebėjo, kad ši krizė sukūrė ir dar niekada neregėtos intelektualinės įtampos ir išskirtinio sudėtingumo uždavinį, tačiau apsiribojo vien subjektyvių krizės faktorių pakedenimu.
Pasaulinė krizė, duokDie, gal jau įpusėja - Ispanijoje pvz. jau trys milijonai bedarbių, o tik dabar pasaulio galingieji kimba į filosofinį libertarinio kapitalizmo fundamentą. Europos valdovai šiame simpoziume pagrįstai mėtė akmenų į JAV finansų sistemą, tačiau daugumos jų pačių buvo apeita teisingos, o ne monopolistinės, ar kartelinės pagrindinių energetinių nešėjų kainos problemos ir kyla teisėtas klausimas, visgi, kieno interesus atstovavo šie ponai. Juk būtent dėl paskutinį penkmetį neregėtai užkilusių naftos bei maisto produktų kainų, į JAV rinką plūstelėjo piliečių santaupų pinigai. Infliacijos stabdymui ten imtasi tradicinės priemonės – finansinio aktyvumo prilaikymo, palaipsniui pakeliant bazines palūkanas iki 5,25 proc. 2006 m. Tai stipriai kirto vidurinės klasės apačios atstovams, kurie už savo skolon imtus namus įnešinėjo reguliarias pinigines įmokas, prirštas prie palūkanų normos,. Susigriebus – jos stipriai mažintos, bet buvo jau vėlu. Daugelis prarado būstus, griuvo hipotekos, draudimo, būstų rinkos sistemos. Visa kita pusmetį mums atspindi kasdienės nerimastingos žinios iš visų pasaulio kampų.
