LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI: tarp JAV ir RUSIJOS

Kęstutis K.Urba

                            

  Mums aktualią dabarties užsienio politiką valstybių lygmenyje labiausiai apsprendžia du veiksniai: USA globalizmas ir Rusijos revanšizmas. Norint tai giliau perprasti ir bandyti įveikti reikia pirmiausia suvokti tas dvi valstybes, kaip ir tarp šių girnų atsidūrusią Lietuvą.

JAV EKONOMINĖ SOCIALDEMOKRATIJA

         Nenustebkite tokia skyrelio antrašte, nes vien jau planuojama naujojo Prezidento D.Trumpo mokesčių politika iš esmės pasako viską: 12% tarifas tiems, kurie per metus gauna pajamų iki 75 tūkst.$, 25% vidutiniokams iki 225 tūkst.$ bei 33% –turtingiausiems. Ir žinoma nulis ubagams. Iki šiol buvo panašūs sava dvasia 7 tarifų laipteliai, o D.Trumpas praėjo su trimis. Visi Lietuvos socialdemokratai gali tik pavydėti, o liberalai seilę pavarvinti  dėl šios reformos:  kadangi daug verslo iškelta į pietryčių Aziją, tai investicijų sugrąžinimui įmonių D.Trumpas pelno mokestį sumažins nuo 35% iki 15% garsiai pareikšdamas, kad „užteks galingiausios pasaulio ekonomikos augimui merdėti apie vieną procentą, kai mes galime bent jau 3.5-4%“.

Visa tai kas išvardinta iš jo rinkiminės programos labai realu, o siekis sukurti 25 mln. naujų darbo vietų yra pakankamai ambicingas orientyras. Karo pramonės gaus žymiai daugiau užsakymų, bus dedama daug daugiau pastangų riboti imigrantų ir pražūtingus narkotrefiko srautus per sieną su Meksika, vėl atgis USA naftos ir dujų gavyba. Beje, ir Rusijos nenaudai. Prireikus – du milijonai prasikaltusių imigrantų bus įkišti į kalėjimus. Skeptikai jau skaičiuoja, kad tokios reformos per 10 metų sukurs apie 6 trln. .$ biudžeto deficitą, tačiau D.Trumpas ne iš bailiųjų. Visų pirma, ekonomikos suefektyvinimas ir jos išplėtojimas gerokai padidins įplaukas į biudžetą, o blogiausiu atveju vėl bus galima paleisti dolerių spausdinimo „machiną“. Infliacija dėl to ne itin gresia, nes doleris tebėra pagrindinė pasaulio atsiskaitymų valiuta ir tebeturi didžiulę paklausą užsieniuose – atsiradus daugiau pinigų jų didžiulė dalis nuplauks į pirkimus užsieniuose. Dar bus peržiūrėta prekybinės sutartys.

B.Sandersas savo pasiūlymų dvasia irgi tilpo į socialdemokratinės ekonominės politikos rėmus, tačiau savu idealizmu siekė uždėti žymiai ankštesnius apynasrius transnacionalinėms korporacijoms. Taigi, jei šis pretendentas priskirtinas savo ekonominėmis priemonėmis socialdemokratams idealistams internacionalistams bei maksimalistams, tai D.Trumpas – socialdemokratams realistams lokalistams su labai sveika vietinio frydmaniško cinizmo doze: neefektyvius valdžios biurokratus reikia mėžti ir spirti lauk. Jo komanda matydama geoekonomines grėsmes ir ekonominį štilį ėmėsi reikiamų reformų kurso ir sugebėjo tuo įtikinti netgi ekonomiškai mąstančius rinkėjus. Beje, šešetas milijardieriaus D.Trumpo versliukų bankrotų – universiteto, „vodkos“, mėsainių, avialinijų ir dar kažko, tik pabrėžia jo drąsą. Nereikia stebėtis - juk vidutiniškai, sėkmingas verslininkas per gyvenimą patiria tris bankrotus, kol įsitvirtina.

USA patyrusi neilgą, bet pakankamai komplikuotą istoriją tebėra pilna kūrybingų ir iniciatyvių bei inovatyvių žmonių vien jau todėl, kad pakankamai didelė. Drąsių imigrantų, kolonizavusių visą žemyną nuo Kolumbo laikų, ieškojimų dvasia, panašiai, kaip ir Australijoje, tebėra išlikusi iki šiol.  Sutraukę pasaulio mokslinį intelektinį žiedą ir jų išradimus pavertę technologijomis USA politikai respublikonai (socialdemokratai) ir jų rinkėjai gali būti ramūs dėl vidaus politikos ateities. Žinoma, gręžiojimasis nuo žalios energetinės politikos ir bandymai tobulinti B.Obamos „health care“  ten dar susilauks rimtų debatų, tačiau sprendiniai būtinai rasis. USA demokratų (irgi social)  partija oponuodama neleis beatodairiškai naikinti savų reformų, juolab respublikonai senate neturi „buldozerio“ daugumos.  USA užsienio politika bus toliau apspręsta karinio pramoninio komplekso, suaugusio su bankiniu kapitalu interesais bei iš to išplaukiančia globalistine politika, kurios esmė ir savų rinkų bei pelnų gynimas ypač naftingame regione, ir jos ribų plėtojimas su elementarių antifeodalinių žmogaus teisių gynimu.  JAV tebėra kontrastų valstybė su plačiausiu diapazonu nuo skurdo iki neregėtos prabangos.

RUSIJOS VALSTYBINIS KAPITALIZMAS

Dabarties Rusijos valdžios esmę apibrėžia ten įvykusi KGB pergalė prieš KPSS nomenklatūrinę biurokratiją, pastūmėjusi į šoną naivius B.Jelcin demokratus ir apsukrius oligarchus. Persirikiavusi per paskutinį XX a. dešimtmetį  geležinio Felikso struktūra savo politinį kapitalą vikriai pavertė ir asmeniniu finansiniu bei tebėra kupina revanšo už Varšuvos pakto griuvimą dvasios.  Kadangi Rusijos visuomenės starovieriško bei socialistinio prisitaikymo mentalumo dehumanizacijos procesai po GKČP pučo vyko labai sparčiai, tai imtasi naujos dabartinės masių suvaldymo politikos. Ji yra suorientuota ne į naujo pažangaus socialdemokratinių vertybių žmogaus, o nacionalistinio tvaiko, kurio kraštutinumas yra gerai žinomas – „bej židov, spasaj Rosiju“. Tai, beje, labai gerai atspindi Mironovo „Spravedlivaja Rossija“ partijos padėtis. Marionetinis klounas V.Žirinovskij sėkmingai diskredituoja liberalizmą, o sistemos smaigalyje atsidūręs ir šoumenu paverstas V.Putin glebėsčiuojasi su popais ir visa mrakobesija, bei skaitinėja istoriko Karamzino veikalus. Jo konfliktas su buvusiu finansų ministru, Jelgavoje gimusiu A.Kudrinu kilo dėl to, kad šis ekonomiką lenkė į socialinę politiką, o V.Putinas su D.Medvedevu – į militaristinę.   Vakarai suklydo manydami, kad Rusija greitai žlugs dėl ekonominių sunkumų. Rusija gali tverti be elektros, asfaltuotų kelių, bet ne degtinės, kuriai vietinių grūdų jau per akis.  TV paduoda reikiamas dozes urvinio banditiško kraujo bei pornuchos, visi aplinkiniai ir tolimieji vaizduojami kaltais, o ukrainiečiai ir pribaltai – nedamuštais fašistais. Neabejotina naujosios Rusijos sėkmė – būtent, apsirūpinimas grūdais: nesausrų metais jau nereikia pirkti tanklaiviais kviečių Kanadoje. Maskva blizgėte blizga dėl per Gazprom monopolį išsunktų kaimynų milijardų, o regionai prikimšti modernėjančios kariuomenės, kuri parodė savo galias nagučiais lokaliuose Gruzijos ir Ukrainos karuose. Atplėšti Krymas ir Donbasas, Turkijos viražai, palankių kremliui asmenų pergalės prezidentų rinkimuose Moldovoje bei Bulgarijoje, Estijos politinės permainos, Brexit ir tolesnis ES griovimas per karo ir pabėgėlių srautų eskalavimą iš Sirijos rodo „gazprominių“ investicijų į atvirą bei užslėptą užsienio agresiją dalinę sėkmę, papildomą vamzdžių politika, ardančia netgi visus neįvykusios europinės alternatyvos – „Nabucco“ vamzdžio planus.

Rusijos ekonomika sunkiai keliasi iš priklausomumo nuo naftos ir dujų gavybos bei prekybos ginklais, vakarų embargas ir naftos kainų kritimas pakirto augusį gerbūvį bei pakenčiamą pragyvenimą ir buvimą pensijoje vyresnei kartai. Po katastrofiško rublio kurso kritimo, 2015 m.  BVP pagal ofiziozus krito apie 4 proc., o infliacija šoktelėjo 13 proc. Rusiją 2015 m. paliko apie 20 stambių vakarų kompanijų. Tarp jų Opel, Adobe Systems ir Stockmann, o užsidarė apie 30 užsieninių gamyklų. 2015 m. iš Rusijos emigravo beveik 0.5 mln. gyventojų.
                        Kaina už militaristinį agresyvų kursą - revanšo siekius pakankamai didelė ir ženkli, rezervinis fondas senka, tad naujus prezidento rinkimus su V.Putin štabo įkūrimu kremliaus masių psichologijos technologai sutapatino su Ekonomikos ministro Uliukajev apkaltinimu milijoniniu kyšininkavimu bei korupcija. Niekas nesikeičia: spec. tarnybų veikla remiasi provokacijomis, manipuliacijomis bei operacijų vykdymu, tad reikiami mulkinimo spektakliai su „atpirkimo ožiais“ kyla reikiamais momentais numatytose vietose. Trūkstant efektyvumo įrodinėjant, kad „rusas stipriausias planetoje“ pridedama dopingo, kurį vakarai sužiūri su geroku pavėlavimu. Rytų politinės diplomatijos vektorius Šanchajaus kryptimi šlubuoja, nes Kinija orientuojasi į aiškų ekonominį pragmatizmą, susijusį su didžiule JAV rinka, dolerių pertekliumi bei Afrikos ir Viduržemio jūros infrastruktūros supirkinėjimu, o ne advokatavimu kremliui.  

LIETUVOS VAIDMUO TARP JAV ir RUSIJOS

Lietuvos tebeesančios ant tikro geopolitinio tektoninio lūžio vietos oficialiąją užsienio politiką vykdomą įvairiais pareiškimais stipriai apsprendžia demokratinių mechanizmų diktuojamas pragmatizmas. Kadangi dauguma Lietuvos rinkėjų yra orientuota į vakarus, o Rusija tapatinama su žinomomis istorinėmis skriaudomis – carizmo jungu, sovietine reokupacija bei tremtimis ir pokario kovomis, tai D.Grybauskaitės, L.Linkevičiaus kalbėjimai ar mažesnio rango panašių politikų tėra orientuoti į komplimentus ir reveransus Vašingtono politinei bei militarinei galiai. Žinoma,  ne JAV ekonominei tvarkai ir pažangai, nes ją reikia bent jau šiek tiek išmanyti.  Tvarkai ir pažangai besiremiančiai ir nuolatinėmis Harwardo bei Princetono universitetų konsultacijomis kongresui.  Didelio mokslo ar sugebėjimų gąsdinti ir gąsdintis Rusijos grėsme, nukreipiant dėmesį nuo negebėjimo tvarkyti savo ekonomiką bei demografiją  Lietuvos žmonėms ne itin reikia – Pentagono „Avaks“ sistemos lėktuvai reguliariai praskrendantys pasieniu ar satelitinės akys gerai mato kariuomenių dislokavimus, o USA logistikos centras gyvuojantis jau kelinti metai Marijampolėje prie Kaliningrado ir Minsko kelių kryžkelės tebėra nemažiau svarbus nei Zoknių aviacijos bazė, nes kontroliuoja svarbiausią teritorinį koridorių.

Produktyvesne veikla tėra laikytina nueinančios dr.Alg.Butkevičiaus vyriausybės ekonominė naujų rinkų paieškos politika, kuria, beje, irgi, buvo šiek tiek sublefuota – regionai įskaityti į valstybes. Kinijos rinkų atvėrimas mūsų maisto produktams paskui JAV ir Airijos, neabejotinai į Lietuvos ekonomikos aktyvą. Derantis su ES komisija dėl papildomų subsidijų žlugdomai Lietuvos  pienininkystei užimta atkakli, bet korektiška  pozicija, kai iš europarlamentaro Z.Balčyčio reikėjo grąsinimo  Briuselio biurokratams „Litexitu“,  tedavė praėjusią vasarą 13,3 mln. eurų, kai norint kompensuoti vien 2015 m. nuostolius dėl Rusijos embargo trūko 75 mln. eurų.

Bet kurie V.Andriukaičio bandymai užimti pasaulio teisuolio, taikdario, kompromisų pradininko poziciją yra sutinkami ... prorusiškų etikečių klijavimais, juolab vietiniai propagandistai nesuvokia sudėtingiausių užsienio politikos uždavinių: mokesčių sistemų bent jau ES harmonizavimo, visuotinio stambiojo, ypač, neinvestuojamo kapitalo apmokesdinimo pinigų prastovos, o prireikus, ir kitokiais mokesčiais, bet tam būtina sėstis prie derybų stalo, nes tiek „GAZPROM“, tiek Porošenkos šokolado ar Avulio statybų biznis, kaip ir „Doičbankio“ ar „Paribas“ ar „Lloyd“ ar „China bank“ savais kėslais panašūs nežabojamų pelnų siekime.

Kadangi užsienio politika, kaip taisyklė,  užsiimama neturinčių elementarios ekonominės nuovokos (L.Linkevičius visada mane siunčia pas dr. Alg.Butkevičių), o finansų okeanas yra neaprėpiamas, tai politika – kova už daugumos žmonių interesus išvirsta į politikavimą pigiomis propagandinėmis su užsieniu susijusiomis klišėmis.

Neefektyvaus veikimo pavyzdys – ir ne itin garsioji Baltijos asamblėja, kuriai Vilniuje teko po žudynių Paryžiuje ir Molotkovo atliktas AK ginklo pagrobimas su teatrališku helikopterio pakėlimu virš sostinės bei „hepiendo“ scenarijumi, rodžiusiu, kokia, visgi, šauni yra mūsų ieškojusi policija.  Gal Baltijos asamblėjai prezidentavusi ir viceprezidentavusi G.Purvaneckienė kažką ir nuveikė „gelbėdama Ukrainą“, tačiau nei jokios būtinos bendros ekonominės ar naujos kultūros politikos vėliavos taip ir neiškėlė. Juolab Lietuvą ekonomikos komitete atstovavo Br.Pauža.  Paskirti be įsipareigojimų ir įpareigojimų pagal LDK plikbajorių tradicijos, o ne amerikietiškos demokratijos elementarių reikalavimų pavyzdį, jokių konstruktyvių rezultatų šie politikieriai nepateikė, todėl rinkėjų vienmandatininkų ir daugiamandatininkų irgi buvo atmesti ar kilnoti, kaip ir G.Kirkilas ar J.Bernatonis. Vienok, tai, vėlgi, be atviro ir viešo vidinio partinio konkurso demokratine save vadinančioje partijoje bei Seime jiems nesutrukdė užimti atsakingus Seimo Užsienio bei ES reikalų komitetų vadovų postus. Kiek jie bent jau žada, ar atneš realios naudos Lietuvai ir pasauliui, konkrečiai atsakyti neįmanoma. Mokesčių mokėtojų investicijos yra ne pirmi metai, o nauda?

Argi Šveicarijos matematikų nustatytos stambiausios 147 pasaulio kompanijos[1], ar garsioji Bilderbergo grupuotė, ar trylika pasaulio finansais disponuojančių  „šeimų“[2]:

Rothschild (Bauer or Bower) – 500 trln. USD

1.         Bruce     

2.         Cavendish (Kennedy)     

3.         De Medici     

4.         Hanover     

5.         Hapsburg     

6.         Krupp     

7.         Plantagenet     

8.         Rockefeller     

9.         Romanov     

10.      Sinclair (St. Clair)     

11.      Warburg (del Banco)     

12.      Windsor (Saxe-Coburg-Gothe)

Nėra ir didžiulė pasaulio ekonominių, socialinių ir kitokių reikalų mazge atsidūrusi problema, tačiau ir D.Grybauskaitė turėjusi net JT tribūną, ar L.Linkevičius pakeitęs tingųjį savo lauruose A.Saudargą, bei minimi J.Bernatonis su J.Kirkilu šių dalykų nelinkę pastebėti. Tai gal visu garsumu reikia klausti – kas padengs Lietuvai, Latvijai ir Estijai bei Lenkijai ne tik milijardinius nuostolius už Ribentropo-Molotovo paktą, bet ir už geriausios brangiai išmokslintos Lietuvos  darbo jėgos išviliojimą? Bet jei A.Kubiliaus mėgiama linksniuoti „politinė patirtis“, kaip ir panašaus plauko politikierių veikla,  tesusiveda į demagogiškas kalbas, patyčias, o ne konkrečius veiksmus prieš Rusijos sulaikymą ir pavertimą socialdemokratiška krikščioniškas vertybes saugančia valstybe bei Briuselio krokodilų apetitų apribojimą, ES neefektyviai veikiančias struktūras reformuojant į reikalingas ir Lietuvos žmonėms, tai ko jie tada verti? Tiesa, pagaliau prieš pusmetį išgirdome iš D.Grybauskaitės, kad „globalioms problemoms reikia globalių sprendimų“,  tačiau taip paaiškinti gali ir  bet kuris prakutęs „tūkstantmečio vaikas“, o šių dienų iššūkiai, apibrėžti gausiuose „World risk report“[3] šaukte šaukia. „Mes nieko negalime“ – sakė G.Kirkilas TV prieš metus, betgi „chruščius - piščius“ - S.Chruščiovas pusbačiu JT tribūnoje bent jau sugebėjo įeiti į istoriją?  Tai ar ne todėl žmonės keikia visokius tranus, parazitus ir demagogus bei prisitaikėlius: liokajystė Briuseliui yra pakankamai bjauri, kaip ir tarnavimas kremliui.

 

Šiaurės Jeruzale vadinamas Vilnius dar netapo svarbiu pasaulinės diplomatijos centru, kokiu jam derėtų būti, o prieš du metus Vilniaus valdovų rūmuose įvykęs ES samitas, vadovaujant Barroso, Rompėjui ir kitais – D.Grybauskaite, L.Linkevičium ... su neregėtoje prabangoje skendėjusiu tuometiniu Ukrainos prezidentu Janukovyčium tik paženklino naują vietinės diplomatijos negalės epochą pasauliui netrukus atnešusią „Maidano dangaus šimtinę“, apie 10 tūkst. aukų Rytų Ukrainoje, karo Sirijoje eskalavimą su naujomis milijonų kančiomis, siekiant ES griauti iš vidaus – pabėgėlių lavina. Negi sunku suvokti, kad jei Rostovo ar Dnepropetrovsko darbininkas, reikiamai ir plačiai apmokestinus magnatus, gaus padorius atlyginimus, tai jo niekas į jokius blokpostus varyte nenuvarys. Ar bent jau buvo apie tai prasižiota valdovų rūmuose sprogstant elnieną su bruknėmis? Atsakinga užsienio politika tebėra beveik absoliučiai neatsakinga .... niekas už nieką neatsako, tad belieka pasikliauti ir Aukščiausiojo teismu.

Lietuvos užsienio politika, atsikračius ar atkračius geopolitinių nykštukų, prisitaikymo ir parazitavimo ant mokesčių mokėtojų pinigų kompleksų, tegali remtis kompromisų tarp rytų ir vakarų paieška. Jei ne su šventu raštu ir taikdarystės obalsiu, tai su išmintinga ekonomine užsienio politika ir nauja geresne tvarka, pasižiūrint į vidinę USA ekonominę socialdemokratiją ir gerovės valstybę. Gerai Vytenis Andriukaitis rašo – „mums reikia Stiglitz, Krugman, Rasmussen, Roubini, Piketty idėjomis ir knygomis ginkluotų politikų...“.  Minsko procesas išsisėmė, o Vilniaus – prasmego su lygiai prieš  du metus įvykusiu pragaištingu sammitu teatnešęs milijonams naujas kančias ir mirtį vaikams. Nėra valstybių vadukų, o tėra daugumos bent jau apvogtų ir apvaginėjamų kartelinių oligopolių Lietuvos ir kitų valstybių gyventojų interesai.  Tie kas dedasi juos atstovaujantys, jei nesikeis, ir nekeis pasaulio, ir teliks smulkia istorijos sąšlavyno istorija. Vienus ginkluotus vien Hayekais ir Frydmanais ar tik demagogija bei vien lankstinukais, jau rinkėjas ką tik ten pasiuntė. 

---

[1] https://www.newscientist.com/article/mg21228354-500-revealed-the-capitalist-network-that-runs-the-world/

[2] http://humansarefree.com/2014/10/exposing-shadow-forces-behind-nwo.html

[3] https://ehs.unu.edu/blog/articles/world-risk-report-2016-the-importance-of-infrastructure.html