EUROPINĖS POLITIKOS TUŠTUMA - NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS

Kęstutis K.Urba

Politikos podiume

Europos Sąjungos valstybių bei ES vadovų susitikimai su rytų partnerystės programos dalyviais ir ilgai rengtų sutarčių parafavimas vyksta maždaug kas du metai. Aukščiausios žemyno politikos podiumas nuklotas kilimais į Valdovų rūmus ir „Litexpo“ salę valstybių vadovų madų lauke pirmiausiai, kaip ir dera, prabilo etiketo bei drabužių kalba. Prieš nerūpestingai atsilapojusį Europos komisarą J.M.Barroso paskui galantiškąjį Prancūzijos prezidentą A.Hollande, žaliu švarkeliu praėjo sportiška Danijos premjerė H.Thorning-Schmidt, o rudu - Vokietijos A.Merkel, tvirtajam Vengrijos premjerui V.Orbanui neprašytam prisigretinus prie ES valdovų akimirkos įamžinimui, ir dar kartą tuo parodžiusiam, kad ir šiame spektaklyje prieš nieką nenusileis. Įvairių sutarčių pasirašymas su Azerbaidžanu, Gruzija ir Moldova po Ukrainos atsimetimo vykęs skambant senojo kino muzikai Beethoveno ir kitais motyvais iš japoniško fortepijono nebyliai sakė – ir šiose Europos politikos melodijose iš esmės nieko naujo. Tiesiog, toliau po išoriniu blizgesiu ir daugiau ar mažiau dirbtiniais šypsniais vyksta nuolatinis plačiausiojo rytų-vakarų turgaus draskymasis dėl rinkų, kuriame laimi reklama, karinė ir finansinė jėgos bei politinis marketingas, o įsigytais reitinginiais apdarais toliau puikuojamasi prieš naivius rinkėjus. Skanaujant moldaviško sūrio - brinzos, gruziniško vyno ir „Boržomi“, pateikto ant žinomo tvirto jų intelektualų laiško „gejropai“, tačiau neskubant pirkti Baku benzino. Kaip jūs manote, kodėl gi laisvos prekybos sutartis skirtingai nuo pirmųjų dvejų nebuvo sudaryta su turtinguoju Azerbaidžanu, atstovautu jų apsukriojo prezidento I.Alijevo? Ogi, todėl, kad šie per dvidešimtmetį gerokai praturėję iš Kaspijos naftos jau rytoj paskui „abramovičius-berezovskius“galėtų nusipirkti ištisus Berlyno ar Londono kvartalus, Ispanijos ir Italijos vynuogynus bei pristatyti savų maldos namų. O štai Juodosios jūros pakrantės kurortuose greta „Nestle“, „Shell“ ir kitų „brendų“ netrukus išdygs naujos vilos aukštomis tvoromis, tų, kurių sočiam poilsiui užtikrinti siena su Osetija bus sustiprinta ir visomis Briuselio natomis ir notomis.

Geriausių protų, talentų nutekėjimas

Ką duos europinėse sutartyse deklaruotiems žemyno tvarumui, sanglaudai ir tvarumui svarbūs studentams pasirašyti „Erazmus“ protokolai? Tolesnį geriausių protų ir talentų nutekėjimą į Vokietijos, Anglijos universitetus, konservatorijas iš naujųjų pakraščių paskui sumaniausius ir balsingiausius lietuviškus, taigi, ir šviežią vakarų Europos megapolių intelekto bei meno elito stiprinimą. Kad Vokietijai visai nereikia rūpintis savais universitetais ir studentija, aiškina iš ten į Vilnių užvažiuojanti jų sąžiningoji, suvokianti ir matanti vykstančių permainų subtilybes profesūra. Vienas kitas idealistas sugrįš, tačiau daugelis rinksis komfortą, atlaisvinantį nuo daugelio buitinių rūpesčių ir, kuris mokslavyriams bei meno žmonėms, anaiptol, ne paskutinėje vietoje. Ne tik mes tarp beveik milijono savų emigrantų atidavėme visą gausių talentų žiedą - ir Urmaną, ir E.Montvydą, J.Valančiūną, o tegavome antraeilius įvairių kilčių krepšininkus, trenerius ir prie ištuštėjusių sodžių besiglaudžiančių Lietuvos žemių vis labiau atviru tampantį jų supirkinėjimą. Ištuštėjus ir geriausiai gatvei - Kauno Laisvės alėjai, net Erikai Masytei su savo nemaria sausio dienų „Laisve“ jau treti metai tenka glaustis po pilku Airijos dangum, tebelaukiant, kada tėvynės obelaitės vėl sužels.

Pasirašymo ceremonialas prasidėjęs ne europinės taikdarystės pagerbimu su maldos šnabždesiu ar iškalbinga pasaulietiška tyla, o trankiais būgnais, bent jau man pirmiausiai priminė ir Poltavos mūšį, ir Austerlicą, ir Oršą, ir Livonijos ar Šiaurės karus, kuriuose nugalėjo istorijos vadovėlių paveiksliukai ir eilutės, o kentėjo ir žuvo milijonai. Taigi, kas kur ir kiek bei kokių kokybių laimėjo ar prarado Vilniuje, ir kokios didžiulės tebelieka neišnaudotos europinės politikos galimybės, toliau ir bus kalba. Pastaraisiais mėnesiais po ginklų brazdinimų abipusiuose didžiuliuose blokų kariniuose manevruose – Baltarusijoje ir Baltijos jūroje bei Lenkijoje, Rusija po atgyvenusių tankų biatlono šiomis dienomis pademonstravo modernesnių naikintuvų serijos – šimto vienetų iki 2017m. gamybos plėtrą, ir naują lėktuvnešį. Vl.Putino pareiškimas, kad Ukrainos asocijavimasis su ES reiškia ir dar vieną karinio bloko valstybių priartėjimą prie Rusijos sienų, ir europinių prekių konkurencijos pavojų rytų ekonomikai, papildytas triukšminga nauja jų bankininkystės „začistka“ - vietoj buvusių dvejų beliko tik tūkstantis padoresnių ar įtinkančių bankų, tiems kas moka skaityti tarp ginkluotės ir bankininkystės eilučių pasako daug ką. Itin nemėgstu visų prezidentų, nes visi jie viena kalba, antra – kitaip daro, o trečiaip atsirūgsta pasauliui, išskyrus savo laiku supratusį kur pakliuvo - V.Havelą ir pastaruoju metu Princetono universiteto rekomendacijomis besiremiantį, permainų nebijantį B.Obamą bei kovotoją už žmogaus teises N.Mandelą, tačiau norint objektyviai ir teisingai įvertinti situaciją tenka, deja, atsisakyti bet kokio istorinio patriotinio šališkumo pasilikus tik aukščiausius humaniškumo ir naudos visiems principus.

Rytų valdžių demokratijos praktika

Daugeliui piliečių pastarosios politinės peripetijos, tai tėra nelyg sporto rungtynės tarp Maskvos meškos ir Briuselio krokodilo dėl turtingos geromis žemėmis ir visokių mineralų ištekliais 50 mln. gyventojų turinčios Ukrainos prieš šimtmetį buvusios visos Europos aruodu, kuriose „CASK“ jų „Budivelniką“ vėl verčia „strojiteliu“. Ekonominė politinė situacijos analizė bei interesų išklotinė rodo žymiai platesnį įvykių kontekstą bei pasekmes. Ir Rusijos prezidentai pašaipiai peterburgiečių praminti „medveputu“, ir „batka“ A.Lukašenko, ir V.Janukovyčius guminėmis lazdomis pasitikdami oranžinius „maidanus“, „žydrų gamtos klaidų eisenas“, bei sacharovinio palikimo demokratų sambūrius ar Minsko studentiją, visų pirma gina savo vidaus rinką. Taip jie neduoda įsismarkauti savos valdžios vidaus destabilizacijos premjeroms, netgi skindami „gongadzes“, „politkovskajas“, jei nepavyksta nupirkti. Po palankoko Lietuvai B.Jelcino ant „bankų šeimos“ dešimtmečio ir tik už milijonus parduotų Sibiro nikelio, aliuminio ir kitų milijardinius pelnus kasmet nešančių verslovių vakarams bumo net 75 proc. Rusijos gyventojų jaučiasi apgauti „praivatizacijos – prichvatizatijos“ laikais. Susibrizgę nauji rytų carai savo vidaus politine doktrina pasirinkę valdomą demokratiją, liberalios vakarietiškos plitimui tebebando duoti kietą atkirtį ir finansiniais „Gazprom“ gniaužtais. Kai leidžia galimybės – ir tankais Osetijoje. Tokia jų pozicija, toks dabarties pasaulio kaip totalaus karo - atviro ar užslėpto supratimas, nors Sirijos bei Irano reikalai pasukę taikesne kryptimi teikia pasauliui naujų vilčių. Mūsų uždavinys - suvokti rytų mentalumą, interesus, „ėjimus“ ir elgtis itin konstruktyviai, tik abipusės, o ne vienpusės naudos pagrindu, bei galvoti apie savo žemės rinkos apgynimą, tačiau apie tai – vėliau.

Kam naudinga ES ir ką ji žadėjo Ukrainai?

Muitų naštos susikuriant ES sutartinis panaikinimas yra naudingas didžiosioms eksportuojančioms valstybėms ir koncernams, o prarastų muitinių įplaukų sumas, neigiamą užsienio prekybos saldo turinčioms mažoms valstybėms tenka kompensuoti mokesčių našta, mažomis pensijomis bei algomis. Juk pats „sunkiausias“ iš kurio daugiausiai prirenkama - pridėtinės vertės mokestis PVM ES šalyse sparčiai vidutiniškai išaugo nuo 5 iki 20 proc. ir milijardinėmis sumomis apvogė absoliučiai visus naujos europinės sąjungos paprastus pirkėjus. Lietuvai gi ES fondai kasmet mokės beveik 7 mlrd.Lt varganoką sumą, nekompensuojančią pilnai nuostolių, gi Vl.Janukovyčius išdidžiai buvo užsiprašęs proporcingai iš Briuselio šiek tiek daugiau, kuris, beje, tesiūlė dvigubai mažesnę sumą nei gaus Lietuva. Ir negali nesutikti su Europarlamento pirmininku M.Šulcu, užsiminusiu, kad pasišykštėjusi ES mokės trigubai. Ukraina mena ne tik „holodomorą“, bet ir II pasaulinio karo frontus persiritusius į rytus ir atgal bei garsiąsias futbolo rungtynes okupuotame Kijeve, pasibaigusias vietinių pergale ir nežmonišku neatidavusių rungtynių sportininkų nacių kariaunai sušaudymu, įamžintu paminklo akmenyje. Ji tebeturi istorinių sąskaitų „tiek su raudonu šėtonu, tiek ir su rudu šunimi“. Akivaizdu, kad dabartiniai ES pinigų valdytojai kaitindami aistras atliko gudrų ėjimą ukrainietiškame pigios politikos lošime, kuriame Rusijos viršus pagal jų išskaičiavimus tik laikinai. Turint galvoje Lietuvos pavyzdį, į ES valstybes nuo skurdo tikriausiai tikisi pasprukti su savo šeimomis apie 15 mln. ukrainiečių, todėl artėjantys 2015 m. rinkimai ten yra ant ribos. Lems kova už rinkėjų protus žiniasklaidoje ir „skalbimo miltelių akcijų“ efektyvumas. Durys tebelieka atviros – skelbia ES politikai. Ieškota durnių ir lengvatikių centų jaukais po partnerystės priedanga, saviems duoda suprasti Ukrainos valdžia, tačiau kaip ir kiek pavyks Kijevui „susirokuoti“ su Maskva - antra medalio pusė: sunki ta nepriklausomybės kaina šiuolaikių apsupčių bei energetinių gniaužtų pasaulyje. Tokiai situacijai apibūdinti geriausia tinka rusiškas žodis “gryznia“, o iš jos pirmiausia laimėjo Seimo vadovė L.Graužinienė savo netikėtu vojažu pradėjusi ir Darbo partijos rinkimų kampaniją į Europarlamentą. Taigi, prieš akis artimiausia Gruzijos ir Moldovos vesternizacija, o Ukrainos - „lukašenkizacija“ nuosaikesne forma. Deja, atrodo, kad demokratinis nuosaikumas pasibaigė sekmadienio ankstyvą 4 val. „bananų aušra“ - iš išvaikytos tebelaukusios stebuklo ir „dangiškos manos“ tūkstantinės minios, dešimtys maidaniečių vilktų aikšte kruvinai sužeista ir areštuota. Gėda – hanba smurtautojams. Taigi, Ukraina susidūrė su alternatyva tarp pigiausiu būdu ją norinčios susiurbti ES ir bet kuria kaina – Rusijos. Vl.Janukovyčius blaškosi tarp kremliaus linijos ir įtikimo rinkėjams artėjant 2015m. Kas laimės šioje prieštaroje, svarsčiau sau išvakarėse prie Rotušės ukrainiečių jaunimui trypiant hopaką, skambant sraunioms už dūšios griebiančioms melodijoms, menančiomis ir neišnaudotų galimybių LDK laikus, tačiau už keleto dienų atsidūrėme pikete prie Ukrainos ambasados dėl susidorojimo Kijeve, kur viskas pasisuko dar ir merijos langų išdaužymu bei pastato okupacija netgi po sukilėlių „benderoviečių“ raudonai juoda vėliava. Su ja prieš 60 metų kovota ir prieš nacius, ir prieš lenkus ir prieš sovietus. Daugiatūkstantinė minia paskui buldozerį kerštaudama už sumuštus, mėtydama akmenis, pirotechniką atakavo ir prezidentūrą, tačiau buvo nuvyta ašarinėmis dujomis „Berkuto.“

Ko reikėjo Lietuvai Vilniuje?

Esu už europietišką Ukrainą gerąja prasme, tačiau už visiškai kitokią Europą. ES Rytų partnerystės programa formaliai nenumato Rusijos, skirtingai nuo į ją įtrauktos Baltarusijos, Armėnijos dalyvavimo, renginiuose, tačiau pasvarstykime, ką šioje situacijoje veikia Rusija, taiklokai pastebėjusi, kad reikalingos ES, Ukrainos ir jos derybos, kurioms Briuselis iš anksto pasakęs – ne, nes neleidžia ta pati formali partnerystės dokumento procedūra ir trečias yra nereikalingas. Šiaip jau, nesunku suvokti, kad tokios derybos ne kažin ką duotų, nes rinkoje lemia ne politikų susitarimai, o dujų paklausos ir pasiūlos santykis, todėl Rusijos pareiškimas tėra laikytina gan sėkminga jų diplomatijos akcija pirmiausia prieš savus - rytų valstybių rinkėjus: „anie net nesidera“. Mes gi dėl Briuselio diplomatijos įnorių praradome galimybę visiems regimai, vis tik, bent jau gerai patriukšmauti dėl „Gazprom“ monopolinių dujų kainų bei aptarti situaciją elektros ir naftos rinkoje. Sakau, būtent, įnorių, nes yra absoliučiai visai kitokios, visų pirma, ekonominės Europos politikos, naudingos visoms pusėms, galimybė.

ES ekonominės politikos absurdiškumas

Gi ES absoliutų nepaslankumą ūkiniuose dalykuose gerai atspindi Rusijos pavyzdys paskui šiaurės dujotiekį Baltijos jūros dugnu tiesiant ir pietinį - Juodąja jūra, ES dešimtmečiais tebeplepant apie „Nabucco“ dujotiekio alternatyvą. Mums visiems smūgis į paširdžius – ES atsisakymas kofinansuoti Klaipėdos skystų dujų terminalo statybą ES pusės tūkstančio energetikos objektų strateginės plėtros plane. Gal, sakau, kad vakariečiai pigiau susigvieštų mūsų žemes ir skubėtume išsiparduoti? ES vadovai atskirai su Rusija derėsis sausį, tačiau ten Lietuvos vargai, suprantama, vėl bus beveik paskutinėje vietoje. Briuselio komisarų valdžia tėra išmokusi atsiradus bankų kapitalo stygiui dengti jį naujo nulio pridėjimu prie Centrinio banko eurų emisijos, o racionalesnė ekonomikos svertų naudojimo politika jiems tėra liberalios praėjusio šimtmečio pradžios ekonominės minties dogmos - kuo laisvesnis darbo jėgos, kapitalo ir prekių bei paslaugų judėjimas. Kas iš to laimėjo ir gaus pusvelčiui dar ir dar, suvokti turint šiek tiek noro ir kantrybės yra paprasta. Pigi, bet išmokslinta, paklusni ir nuolanki darbo jėga į vieną pusę, o nuliais tebepučiamas kapitalas paimti užsilikusio vertingiausio neįkainuojamo turto – į kitą su dar ir popierinės „sąžiningos neiškraipytos konkurencijos“ deklaravimu visose sutartyse greta neišpildyto išmokų sulyginimo.

Kriziniu J.M.Barroso valdymo laikotarpiu bedarbių kiekis ES pasiekė katastrofišką 25 mln. rekordą, o ES valstybės dėl ydingos finansinės ūkinės tvarkos, pernelyg didelio rinkų liberalizavimo, pamynus krikščionišką bendruomeniškumą, pakliuvo į daugelio trilijonų eurų dydžio skolų krizę, kurioje Lietuva dėl beatodairiško valstybės praskolinimo kasmet mokanti net apie 2.5 mlrd. Lt palūkanų vakarų bankams pateikiama po Estijos kaip visai pakenčiamas pavyzdys. Dabartinėje daugmaž nereguliuojamos rinkos sistemoje tūkstantis didžiausių pasaulio bankų valdo apie 150 trln.USD vertės turto, o vis labiau į skolas jiems grimztančios vyriausybės – tik apie 2- 3trln., tarp kurių, pavyzdžiui, ir mūsų apdairiai neišparduoti „Lietuvos geležinkeliai“. Naujo septynmečio ES ekonomikos strategija yra nukreipta į smulkaus verslo stimuliavimą, kuriam, vis vien, bus sudėtinga atlaikyti didesniųjų verslo korporacijų konkuravimą, todėl tokia mažų finansinių permainų politika akivaizdžiai neapsaugos nuo naujų krizinių reiškinių, susijusių ir su perprodukcija, ir su bankrotų bangomis ir jų „domino“, nekilnojamo ir kitokio turto „burbulais“, tarptautinių išorės rinkų nestabilumais, valiutų karais bei palūkanų normų neoptimalumu. Naujas krizes stimuliuos ir kiti negatyvūs ekonominiai-socialiniai reiškiniai: besiplėtojanti šešėlio ekonomika, neproduktyvi ekonomika - alkoholio, tabako, narkotikų sklaida, beprasmės prabangos plėtra, sukauptų lėšų prastova, bei stichinės nelaimėmis dėl klimato kaitos, atmosferos ozono nykimo, pandemijų. Visa tai buvo sumuota ir trejose Popiežiaus Jono Pauliaus II socialinėse enciklikose, kuriose negailima aštrios kritikos egzistuojančiai liberaliai ekonominei pasaulio sandorai ir jo papročiams, o šias mintis tęsia ir kuklumu bei panieka besaikiam kaupimui ir vartojimui pasižymėjęs Popiežius Pranciškus, prabilęs apie naująją tironiją. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, pabrėžia jis.

Ko reikėjo ir reikia pasaulio ekonomikai?

Produktyvios pasaulio ekonomikos raidos poreikis yra, kad minėtas bankų ir valdžių valdomų trilijonų santykis turėtų pakisti nuo 150:2.5 į maždaug 200:50 trln. , atsisakant absurdiškų, trukdančių efektyviai investuoti vyriausybėms mastrichtinių kriterijų. Pastarieji ne tiek maišo išlaidavimui karpymais ir ribojimais, kiek blokuoja pelningo didelių valdžios projektų finansavimą. Toks lėšų kiekis valdžių rankose leistų iš esmės sunaikinti 200 mln. lygmens įvairių pasaulio valstybių žmonių bedarbystę, kad ir paprasčiausiu keliu - išvystant ekologinės maisto produkcijos, reikalaujančios daug darbo rankų, gamybą, kaip ir veiklą intensyvioje miškininkystėje - energetikos bei atsodinimo poreikiams. Milijardai metami jaunuomenės užimtumui mažai ką pakeis, nes reikės remti ir užleidusius darbo vietas. Kad įvyktų globalesnis realus visos ekonomikos gaivinimas, reikalingas visai kitoks, žymiai aukštesnis palaipsnis bet vienalaikis visų didžiųjų bankų ir korporacijų apmokesdinimas, panašus į tą kurį siūlė Prancūzijos prezidentas prieš metus Sorbonos universiteto rekomendacijų dvasia. Deja, jis teliko vienišas kovotojas su bankų vėjamalėmis, kurios žinomo turtingo kino aktoriaus Depardjė pabėgimu į Rusiją bei teisine kazuistika ir finansuojamais žiniasklaidos kanalais greitai parodė, kas yra tikrasis šeimininkas pasaulio valstybėse: bankai tampriai susiję ir su liberaliais lobistiniais politikų sluoksniais. Šie gi, kaip taisyklė, vykdo kuo mažesnių mokesčių milijardinėms sumoms politiką.

Europinės viršūnių retorikos tuštuma ir diletantizmas

Vilniuje, paskanavę šį sykį stirnienos, trumpoje spaudos konferencijoje eurokomisarų vadovas J.M.Barroso, H. van Rompėjus, o paskui jį ir D.Grybauskaitė, beje tebekirčiavusi angliškus žodžius tvirtu lietuvišku akūtu, teparodė pseudoekonominę demagogiją, kartodami visiems įgrisusius magiškus burtažodžius – laisva, o ne protingai reguliuojama prekyba ir darbo jėgos migracinis judėjimas, demokratija, gerovė, Ukrainos BVP augimas 6 proc., Lietuvos pasiekimai ir plėtra, integracija arba kitaip tariant jų siekta sukurti vaizdą, kad situacija kontroliuojama, nuolat gerėja, ir artėjančiuose rinkimuose „balsuokite vėl už mus visus“. Toks yra tipiškas cikliškai prokrizinės liberalios geoekonomikos politikos nekonkretybių retorikos leksikonas, keliantis ne tik nuobodulį, bet ir siaubą bei pasidygėjimą jau vien dėl to, kad, Nobelio prizo savininkas amerikietis Joseph Stiglitz dar 2009 m. Paryžiaus ekonomikos forume aiškiai į akis pasakė visiems politikos lyderiams, kad atskiras BVP yra absoliučiai nevykęs ekonomikos rodiklis, nekalbant apie sparnuotąjį prezidento J.F.Kennedy posakį apie BVP ir nacijos dvasią bei kitas vertes. Pagalvokime, ar labai džiaugsis „magnitkos“ aplinkiniai jos kaminų dūmijimui padidėjus visais 66 proc., kaip ir naujųjų savininkų pelnais ar masiniais bankrotais, sprogus kad ir būsto rinkai, kainų kilimu bei bedarbių armijos patrigubėjimu. Yra gi ir toks GINI koeficientas parodantis kaip kinta bent jau turčių ir varguolių maisto ir kitų būtinųjų prekių bei paslaugų krepšelių santykis ir ar labai didelis atotrūkis „lygesnių nuo lygiųjų“. Suprantama, apie naujos mokestinės politikos tendencijas ar juo labiau skolų krizės perspektyvą kalbos minimoje spaudos konferencijoje net nebuvo, nes ir daugelis užsienio žurnalistų yra Laisvai laukinės rinkos instituto su B.Vainienės receptūra mentalumo – kam sukti smegenines prie rinkos sureguliavimo, jei liberalumo etiketė ir mąstysena apsaugo nuo bet kokių galvojimo ir antimonopolio skaičiavimo kančių, ar net augimo scenarijų modeliavimo išlaidų šia tema – juk dar prieš šimtmetį Hayeko-Mizeso buvo įsakyta ir surašyta bei spausdinta, kad rinka pati turi susireguliuoti. Gal dar šimtmetį lauktume, jei ne iškalbi praėjusiojo statistika: kriziniai laisvų rinkų ekonomikos kolapsai nuolatos kyla su 7-10 metų periodu, tarp kurių ar net per kuriuos, beje, „pasišildoma“ ne tik politikų, bet ir daugelio“lygesniųjų“ . Gerai, jei ne karai.

Policija prie Valdovų rūmų su anglišku užrašu „duke“ tereiškiančiu lotyniškai vietininką, o ne karalių-“kionigą“ pasižymėjo baso vergų choro atlikimu, kai reikėjo surengti visą „besmegenių paradą“. Drįstu pareikšti, kad išvardintieji politikai bei gausi daugelio tuščių aplipusių komentatorių armija ignoruojantys svarbiausius realius ekonominius dalykus yra pakankamai pavojingi ne tik pačios ES, kurioje yra ir nemažai gerų dalykų, raidai. Kas skirsto ir valdo piniginius dalykus, tas ir apsprendžia daugelio ūkinių socialinių pasaulio įvykių tėkmę, pakol jie patys nepradeda spręsti skirstytojų ir valdytojų likimų. Realijos tokios, kad transnacionalinių globalių ekonomikų laikais bent jau stabilumą, jei ne pagrindinių rodiklių augimą tegali garantuoti išsilavinimas, intelektas, nuovokumas ir politinė valia ryškiai peržengianti atskirų valstybių sienas, tačiau nieko panašaus taip ir neišgirdome. Todėl šerno iltimis, briedžio kanopa, žemaičių lokio iškamša reikėjo pagrūmoti, o ne delikatesine stirniena su bruknių obuolių koše diduomenę vaišinti. Tegul atidirba pirma už prarastus trilijonus, sulaužytus milijonų bedarbių žmonių likimus, o mūsuose ir už apvogtus pensininkus bei 700 tūkst. skurdžių tautiečių likimus, greta kurių, beje, baisiausi yra nauji dvasios ubagai.

Neišnaudotos ekonominės gerovės erdvės Europoje sukūrimo galimybės

Lietuvai atliekant savo ilgaamžio žinomo daugiau nei du tūkstančius metų europinio centro misiją, visgi, buvo galimybių dar kartą pasukti žemyno istorijos ratą. Įsivaizduokime – Vilniuje H.von Rompėjus, J.M.Barroso ir M.Šulcas, tarpininkaujant D.Grybauskaitei, su V.Janukovyčium, D.Medvedevu ir A.Lukašenka, I.Alijevu, G.Margelašviliu, I.Leanca pasirašo bent jau ketinimą palaipsniui siekti vienodai aukšto vienalaikio stambiųjų bankų bei korporacijų pelnų apmokesdinimo savose ir siekti to paties kitose pasaulio valstybėse.Tam kad „pinigų kapšai“ neturėtų kur sprukti, o gautomis lėšomis kurti naujas darbo vietas ir tuo totaliai visur sunaikinti bedarbystę bei skurdą, kaip ir neinvestuotą „pelyjantį“ kapitalą tebesnaudžiantį seifuose ir sąskaitose. Pasekmės tik į naudą be išimties ir visos Europos centrui, ir pakraščiams bei jos rytams, beveik automatiškai susikuriant vieningai gerovės ekonomikos erdvei. Kaip rodo lokalūs tarpukario Austrijos eksperimentai, pensijos ir algos, vidaus bei užsienių prekių vartojimas praėjus ir skandinaviškos ekonomikos etapą, per keletą metų išaugtų bent dvigubai trigubai, ir bemaž prilygtų europinėms. Ukraina galėtų kilti panašiai kaip Kinija, mažėjant atotrūkiui tarp vargingesnių bei turtingesnių, išaugintus grūdus mainydama ne tik į ryžius, bet ir „Wolksvagenus“. Visai tai, anaiptol, ne politinė fantastika, jei D.Grybauskaitė, suvienijusi mažąsias Europos valstybes būtų parodžiusi reikiamą politinę valią ir lankstumą,prieš tai Kopenhagos karalių rūmų „glamūre ir gliance“ perpratusi ir sėkmingą Danijos ekonomikos patirtį, bet ne tik nėrinių ir kitą prabangos meną. Valstybėje, kurioje valdžios nuosavybės ūkis greta privataus stabiliai atneša apie trečdalį prieauglio, nes prireikus lanksčiai ir privatizuojama, ir nacionalizuojama bei dotuojama. Prezidentei po to Lietuvoje ir vizituose ryžtingai ėmusis tikrosios - konstitucija įpareigotos užsienio ekonomikos politikos, o ne intrigų ir beprasmių pažymų rašliavų aptarinėjimo greta Šv.Kalėdų eglutės. Betgi, kai ekonomikai ir finansams Lietuvos valstybėje patarinėja jaunystėje tebuvę prastais istorijos studentais, kai tebekartojami kovos su korupcija lozungai, nesiekiant paprasčiausio milijardinių, mikliai virstančių milijoninių šimtatūkstantinių lėšų srautais skirstymo skaidrumo ir viešumo, kai aklai pasitikima begaliniu neaprėpiamu Briuselio direktyvų srautu, gerai jei bent padiktuotų Davoso forumų dykaduonių, pagaliau, kai, neatstovaujama ir Lietuvos piliečių interesams – nieko gero laukti negalima. Kur leidimas lėšomis iš ES skirtų Lietuvai 44 mlrd.Lt statyti savo naują branduolinę jėgainę, nekalbant apie skystų dujų terminalą, kur griežta pozicija dėl kompensavimo už atiduotus beveik 900 tūkst. geriausiai išmokslintų augusių Lietuvoje emigrantų netekties ir kaimo nykros, o ne plėtros, ponui J.M.Barroso nelyg reklaminio kalėdinio senio vaidmenyje pravažiavus tik pro keletą šviesesnių Vilniaus gatvelių vitrinų ir pasakius keletą standartinių frazių apie sėkmę. Visa tai įmanoma ir būtina atstovaujamoje politikoje remiantis europinėse sutartyse deklaruotais tvarios ekonomikos principais ir kitais straipsniais. Dabar gi belieka stipriau sugniaužti kantrybės ir atkaklumo kumštį ir vėl laukti progos atsirasti prezidentei ant tako tiesiam pokalbiui - šį sykį ekonominės užsienio politikos temomis.

Neatstovaujami ir neginami teisėti Lietuvos interesai

Pagaliau, kur mūsų tikrasis neigiamas piniginis balansas su ES, išplaukiantis vien iš emigracijos nuostolių, nekalbant apie istorines Europos skolas bei reparacijas – jotvingių ir prūsų genčių išskerdimus bei jų žemių užvaldymą, Austrijos, Prūsijos ir Rusijos imperinių valstybių atlikto dvejų valstybių sąjungos padalijimą, atnešusį du šimtus metų carinio jungo didžiajai ir kaizerinio mažajai Lietuvai, kur Napoleono žygių teriojimai ten ir atgal, kur I ir II pasaulinių karų atlikti Lietuvos nuniokiojimai, turtų išgrobstymas, Klaipėdos, Vilniaus, Seinų krašto okupavimai ir praradimai? Apie visa tai - ištisinio baltų etnoso tragediją reikėjo filmą Seime sulėkusiems Europos parlamentų ekonomikos ir finansų postų turėtojams rodyti, visapusius balansus ir ieškinius pateikti, mažų valstybių ekonomikų problemas dėl monopolių susidarymo aptarinėti, o ne nuliberalėjusius K.Prunskienę su M.Brazausku irgi nieko itin gero nenuveikusių ekonomikai – „kelkime kainas“, „neišsilaikysime“ kaišioti nekaišioti juostoje greta Vyt.Lansbergio. Gerai, kad bent šiek tiek tvarkos ir svaresnio žodžio sprendimuose įteisinimo visame europiniame ūkio chaose valstybėlėms, beje, ir prie taurelės susivienijus prieš Briuselio biurokratų diktatūrą įnešė ta tik filmo išbraukimo peripetijomis nuskambėjusi Seimo konferencija. Mat kino režisūrą ir scenarijus išmano visi, o ekonomiką mažai kas. O kur akivaizdūs ir europinių ES bei Lietuvos sutarčių nesilaikymai - dėl išmokų žemdirbiams suvienodinimo, tuo metu gviešiantis Lietuvos žemių, kur derybos dėl „ES veikimo sutarties“ 27 str. - nevienodo išvystymo valstybių pažangos, 39 str. dėl bendruomenės gyvenimo lygio, priimtinų kainų vartotojams, 174 str. dėl regionų atsilikimo įveikimo, pagaliau 191 str. dėl gamtinės aplinkos išsaugojimo ir kiti kebloki nepatogūs visiems eurobiurokratams klausimai. Lietuvos kaime užsieniui supirkus nuomojamas žemes ir 2015m. panaikinus europines pieno bei runkelių kvotas, bet nesuvienodinus išmokų žlugs ne tik ūkininkai, bet ir bendrovės, įsivyraus ne efektyvus, itin konkurencingas tarpukaryje prelato M.Krupavičiaus pastangomis kilęs šeimos ūkis, kadangi atkrenta socialinės išmokos samdiniams, o kolonistinis itin intensyvios užsieninės chemizacijos, naudojantis pigią mūsų ar imigrantų darbo jėgą, didinantis naujų kumečių sodžiuje bei bedarbių armijas mieste, daug kur svetur išnaikinęs ne tik bites.

Prezidentė versus Premjeras

ekonomikoje

Tuo metu reitinginių varžybų nustumtas į kuklaus tautinio biudžetinio pyrago trupinių dalijimo užkampį, gerai išmanantis finansinius mokestinius svertus tarpbiudžetinėje ekonomikoje, bet taip ir negavęs skirtingai nuo kitų valstybių praktikos reikiamai pasireikšti Lietuvos premjeras dar susidūrė ir su koalicijos partnerių užmačiomis pirmininkavimo viduryje kaitalioti Seimo pirmsėdį. Problemų kelia ir savos partijos bei patarėjų ir darbo grupių dalyvių nuomonių skirtumai tarp liberalistinio ir nuosaikaus valstybinio kapitalo šalininkų. Visgi, antiūkiškam ir nesėkmingam savo esme dėl nenuovokumo ir neveiklumo ES viršūnių sutarčių parafavimo politikos sambūriui lygiagrečiai įvykęs verslo forumas nebodamas gresiančio nestabilumo veiksnių įprastai dalijosi naujų atsivėrusių rinkų perspektyvas: Moldova apie keturis penkis kartus skurdesnė už mūsų žmogų, Gruzija apie dukart. Deja, šis renginys dėl jo natūralaus apolitiškumo negalėjo būti ta vieta, kur radikaliai sprendžiama bendra mokestinė visos ES ir jos išorės rinkos reguliavimo politika vardan ištisos sąjungos ir jos valstybių piliečių padėties pagerėjimo.

Nuo „euroabsurdų“ ginamės patys

Saugant savos Lietuvos žemės ir jos turtų rinką, sėkmingas 320 tūkst. piliečių parašų surinkimas Lietuvos žemės bei jos gelmių nepardavimui ir demokratijos plėtrai tėra tik mažas žingsnelis geriau tvarkantis ir ekonominius dalykus. Svarbiausia, kad patriotai žemių gynėjai stojo ir už tyrų Lietuvos vandenų apsaugojimą nuo itin grėsmingos besaikės bent ketvertą kartų intensyvesnės europinės žemės ūkio chemizacijos. Joje pirmu smuiku tebegroja vakarų alkoholio magnatai besivaikantys tik didžiausių pelnų. Stipresnio ES pagaminto alkoholio eksportas per trimetį ką tik buvo apie 12.5 mlrd.eu, o grūdų tik 5.5 mlrd.eu, kai pasauliui tebetrūksta duonos. Kodėl apie šią nusikalstamą veiklą, nuodijančią ir pasaulio jaunimą tylima ES politikų? Todėl, kad jie užmiršę alkano pavalgydinimo priesaką, tebesimeldžia šėtoniškam laisvam visų prekių judėjimui, pačiu tikriausiu Čikagos garsiausio gangsterio Al Kaponės pavyzdžiu. Tik anas tai „stūmė“ biznį buteliais grabuose privačiai ir nelegaliai, o šie visi tai atvirai aprobuoja tarpvalstybiniu, net tarpkontinentiniu mąstu, taip ir nesusimąstantys, kodėl mūsų protėviai vaišindavosi nestipriu midum.

Parašų rinkimo priešininkai bandė įtikinėti, kad sugriežtintume gamtosauginius reikalavimus, o ne žemės pardavimą. Sutinku, kad tai irgi būtinas kelias, tačiau gerai žinant „kas užsakinėja muziką“ Europoje, neabejoju, kad gali kartotis neonokotinoidų išnuodinusių bites uždraudimo epopėja trukusi net 30 metų. Beje, aktualaus, prastokai organizuoto, ir vos prašokusio, nes vistiek įsismarkavusio referendumo eigos formuluotės irgi turi šiokį tokį „nuodą“. Žinant, kad „Chevron“ pagaliau pralošė ilgai vilkintą bylą Pietų Amerikoje, nes apnuodijo plotus 30 tūkstančių gyventojų ir sumokėjo daugiamilijones baudas dėl kurių multimilijardieriui pasaulio energetikos milžinui, deja, tik nusičiaudėti, Žygaičių istorijos pagrindu, visų Klaipėdos krašto žemaičių pritraukimui po parašais buvo surašyta ir, kad ne tik valstybinės, bet ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių gavybai reikės referendumo, todėl būtinas išaiškinimas, kad bendruomeniniai dalykai šiuo atveju apima regiono, o ne vieno ar keleto kaimų ekonomikos dydžius. Žemės nepardavimas užsieniečiams yra ir šioks toks negatyvus signalas užsienio investoriams pramonininkams, todėl būtina kuo aktyvesnė visų Lietuvos laisvų ekonominių zonų ir nenaudojamų valstybės žemių pasiūla su atitinkamomis lengvatų akcijomis bei kuo palankesnė žemės nuomos politika, bet ji ir vėl priklauso nuo valstybių į kurias eksportuojama mokesčių ar net muitų dydžių. Svarbu, kad vyriausybė dabar galės remtis demokratine piliečių valia ir galės Seime skubiai priiminėti dar tobulesnes nei referendinės tautai reikalingas įstatymines pataisas: saugiklį, kad žemė paduodama užsieniečiams tik bendruomenės sutikimu ir kitka, tačiau ar to užteks – spręs tauta. Ne biurokratija, o demokratija. Pridursiu, dar ir apsprendžiantys balsuotojų elgesį žiniasklaidos ruporai, kurių irgi yra visokių. Visų svarbiausia, kad Poznanės futbolo stadione iškeltas įžeidus plakatas apie nugarą lenkiantį lietuvių mužiką neišsipildytų. Dėl A.Kubiliaus „kreivonomikos“ tebeproteguojamų absurdiškų PVM ir daugelio produktų kainų su Lenkija skirtumų, beje, prieštaraujančių ir sveikai nuovokai, ir europinei teisei (sutarties dėl ES veikimo 113 str.), lietuvių apsipirkinėjimais tebegeneruojama, krizės išvengusi dėl gerokai protingesnio vadovavimo, lenkų ekonomika tebekyla. Ji mūsų rinkos gynimo permainų išsipildymo atveju tada po „laisvo turgaus ir kapitalo“ europiniais lozungais ir teisės normomis, o vertinant realiai - su gerokai agresyvesnių plėtros galimybių laisva rinka, turinčia bent 37 oficialius milijardierius, vistik, negalėtų supirkinėti lietuvių paliktas ar apleistas žemes. Taigi, Tėvynė vėl ir dar tebėra pavojuje! Pasirašyti už referendumą buvo žymiai mažesnė blogybė Lietuvai nei nepasirašyti.

Ekspertas apie situaciją

Mičigano universiteto absolventas, buvęs Harvardo ekonomikos centro vadovas prof. Simonas Denčevas teigia, kad pagrindiniai ES ekonomikos rodikliai balansuojantys ant recesijos ribos rodo, kad krizė niekur nedingo ir gali įsismarkauti vėl, kadangi ES susikūrus federacijai būdingas valdymo struktūras -komisariatą, Europarlamentą, prezidentūros instituciją ir teismą iš esmės nieko produktyvaus nenuveikta mokestinėje, biudžeto, finansų – ekonomikos suvaldymo sferoje. Nenuostabu, nes tam reikia ir tiksliųjų mokslų žinių bei atitinkamo mąstymo skaitmeninėmis piniginėmis kategorijomis gabumų, o „demokratijose“ į valdžią, kaip taisyklė, prasimuša mokantys įtikti miniai kalbėtojai. Britų europarlamentaras Nigel Farage ne šiaip sau randa progų debatuose pasakyti, kad jis nori visų politikierių atleidimo.

Vilniaus susitikimas – akivaizdi nesėkmė

Akivaizdu, kad Vilniaus viršūnių susitikimas, kaip ir sukantis link finišo visas 214mln.lt prarijęs bestuburės liokajiškos Lietuvos politikos, tinkamai negynusios Lietuvos valstybės intereso, pirmininkavimo ES Tarybai šurmulys, liko neišnaudotų didžiulių europinių galimybių dar ir visokio plauko politikos demagogų ir turistų sąskrydžiu bei puotavimu – laisvoji Amerikos spauda aprašė ir valdovų elnieną. Su mažomis išimtimis visų valstybių viršūnėse tebeklestinti arogancija ir istorinis priešiškumas, bei liberaliai antikrikščioniškas antisocialus ekonominis diletantizmas, nežinantis ribų dėl savo kosmopolitizmo dėsningai negalėjo Vilniaus renginiuose nieko itin pozityvaus atnešti visam žemynui bei didžiumai piliečių apart naujų konkurentų išorinėje emigracijoje ir viduje – perspektyvoje dar pigesnės darbo jėgos pasirodymo ES su nauju geriausių protų ir talentų nutekėjimu. Praleista ir nuolatinio rytų-vakarų aukštųjų politikų Vilniaus valstybinės ekonominės politikos forumo sukūrimo galimybė, liko nepanaudotas šansas naujos pačios plačiausios Europos ekonominės vienybės ir gerovės erdvės sukūrimui dėl kurios daug netrukus laimėtų visos pusės. Tuo metu, besivaržant rytams – vakarams į priekį toliau žengia pritvinkusia valiuta tebeplečianti savo ekonomikos valdas Kinija. Taip nieko iš esmės toliau nekeičiant, ir Lietuvos, ir kitų mažų valstybėlių paprastų piliečių telaukia naujoji ekonominė vergija ar „brisių galas“, nes pamatę tiek daug gražių ponų niekas taip ir nepaklausė – ar nematėte reikalingų žmonėms kitokios reguliuojamos Europos rinkos ir susitarimų galimybių?

Post scriptum

Vakar V.Janukovyčius Pekine gavo 10 mlrd.USD kreditą ir toliau plėtodamas Ukrainos-Kinijos prekybos apimtis jas didins dvigubai. ES išties pasišykštėjo.

Vakar radijo žiniose plačiai afišuotas Lietuvos tesininkų draugijos vadeivos pareiškimas, kad parašų surinkimas su referendumu prieštarauja ES teisei ir Lietuvos laukia finansinės bausmės. Žinoma, jei D.Grybauskaitė neišsakys teisėtų Lietuvos žmonių reikalavimų, o Lietuva nepradės nesilaikančio sutarčių teisinės procedūros Briuseliui , tai visko gali būti. Nesulygino žadėtų išmokų ir gviešiasi žemių. Nelaukime – nestovėkime po medžiu.