2010 m. lapkričio 20 d., šeštadienis

Krizės ir mąstymo seklumas

BESTRATEGIS STRATEGINIS

PLANAVIMAS

Nemažai laužiau galvą, kurgi tos Lietuvos bėdų priežastys. Gerai žinoma, kad Ribentropo-Molotovo pakto materialiniai nuostoliai Lietuvai yra vertinami ir 800mlrd.Lt, o šie praradimai dėl technologinių atsilikimų dar ilgai mus laikys ekonominių Europos autsaiderių gretose, nors prieškrizyje ir vijomės sparčiausiai, atsirėmę į Europos sąžinės kompensaciją – 36 mlrd.Eu septyneriems metams. Kita vertus – nėra blogio neišeinančio į gerą: mūsų gamta ne taip nualinta kaip senutės Europos, ir ja tebegalime didžiuotis. Prisikasiau ir iki Lisabonos - 2000 strategų, kurie Lietuvai einant į Europos Sąjungą žarstėsi šviesiausiomis ateities vizijomis, nors kiekvienas, bent šiek tiek žinantis Ekonomikos istoriją pasakytų – gamyba nuolatos nuo kalniuko į pelkę, kol gerai išsimurkdžius išryškėjusių prieštaravimų įveikime, vėlgi, kopiama link naujos viršukalnės. Deja, šią paprastą tiesą, suignoravo ir mūsų „strategai - 2000“, antrindami aniems. Seime- 2002 A.Paulausko parašu buvo patvirtinta A.Brazausko teikta Lietuvos vizija iki 2015. Ko ji verta geriausiai matyti dabar – sunkių išmėginimų laikmetyje, o vizijos lozungas apie žinių visuomenę išsivėpė baisiausia grimasa – trečdalis bedarbių armijos – 100 tūkst. yra ... bemoksliai. Taigi, priėjus strateginio planavimo redutus ir painybes, tebemąstant, kodėl ir ana vyriausybė, visgi, apšovė aną Seimą, ir su vizija -2015 nors Konstitucijos 67- 9} teigia, kad būtent Seimas prižiūri vyriausybę aptikau keletą vertų dėmesio dalykų. Kiekvienoje prižiūrimoje tautos rinktų Seimo narių sferoje norisi dokumentuotų ir įteisintų dalykų pagal „top-down“ metodologiją: KONCEPCIJOS, VALSTYBĖS STRATEGIJOS, PROGRAMOS-gairių ir PLANO su finansais ir datomis (20-30 mlrd. biudžetas mažai valstybei nėra jau toks nepasiduodantis planavimui). Tokią tvarką bandau „stumti“ narkotikų kontrolės sferoje – V.Margevičienės buvau suprastas, kai vyriausybė per metus turėjusi Seimo įpareigojimą taip ir neparašė koncepcijos, o iš piktumo per keletą naktų paėmiau ir sudėliojau trejetą puslapių esmės su pagrindinėmis sąvokomis, vedančiomis kontrolės bei prevencijos organizacijomis bei struktūra – vyriausybės nuolatine komisija, pajėgia įveikti problemos tarpžinybiškumo monstrą: skauda visiems – neatsako niekas. Su valstybės strategijos projektu: pagrindiniais duomenimis apie reiškinio apimtį, metamus finansus bei laukiamą efektą – sunkiau, nes VRM nepateikusi duomenų apie kvaišalų kontrolės apimtis. Užtat Vl.Garastas Seimo tarpduryje pažadėjo, kad pasitars su A.Saboniu, kurio žodis – įstatymas ištisai kartai. Kad taip LTV į ausį. Taigi pirma bėda – nėra pakankamai aiškios paties strateginio planavimo koncepcijos, ir ne tik, kad vyriausybės tinklapyje neradau, kokias valstybines ar net nacionalines (apimančias ir tautiečius užsieniuose) prisiėmusi valdžia, tačiau, atrodo, nėra ir paties. valstybinės ar nacionalinės programos apibrėžimo bei įteisinimo – kaip matematikas mėgstu, kad viskas būtų nepriekaištingai išvesta iš aksiomų, o štai vyriausybės programos dažniausiai taip ir lieka „kabančios“ ore, nes nerištos prie finansų ketvertui metų, juolab, neskubama jas koreguoti ekonominių duobių šunkeliuose. Yra ką veikti V.Kurpuveso komitetui.Taigi, teturime :Lietuvos vizijų kūrimo viziją ir labai konkrečią biudžeto sudarinėjimo tvarką bei tradiciją metams į priekį, arba, kitaip tariant – taktiniams valstybės reikalams. Deja, ir čia anaiptol ne viskas tvarkoje.

BETAKTĖ TAKTIKA

Po apkaltos procese išsakytų M.Varaškos karčių žodžių, kvestionavusių Seimo pataisų, nutarčių šūsnių prasmingumą, bandžiau suprasti – kasgi Seimo narius pastatė prie to įstatymdavystės konvejerio, sukamo apie tūkstantinę kanclerio žinioje esančių klerkų? Tradicija, kitų parlamentų pavyzdys, pagaliau visų Seimų vadovai. Tačiau kas pasakė ar nustatė, kad įstatymdavystei 90 proc. darbo laiko, o vyriausybės priežiūrai bei parlamentinei kontrolei – kuklus likutis su vyriausybės valanda, kurios vinimi tampa E. Masiulio frazės apie gero vadovavimo vertę. Kodėl pavyzdžiui ne žymiai racionaliau atrodantys - 60 ir 40? Akivaizdu, kad Seimas ne tik, kad nesužiūri vyriausybės, bet jos klerkai, neretai sužaidžia Seimu, nes lemia ir objektyvus prieštaravimas – vyriausybėje profesionalai, Seime – visgi, mėgėjai. Geriausias pavyzdys: Lietuvos ūkis yra svarbiausia sfera, tačiau profesionalių ekonomistų opozicijoje – šešetas, L.Graužinienė, Br.Bradauskas, D.Budrys, Alg.Butkevičius, J.Veselka, K.Daukšys, o daugumoje...net du – K.Glaveckas bei ignoruotas V.Bacevičius. Jiems būtina suteikti prieškrizinius įgaliojimus ir jų siūlymus svarstyti skubos tvarka. Nesiduokite įtraukiami ir prirakinami prie įsiurbiančio įstatympataisdavystės konvejerio – yra keletas neatidėliotinų kertinių Lietuvos valstybės problemų ir kol su jomis bus nesusitvarkyta, tol apklausos tebeliudys: Seimu pasitiki tik 2 iš 10, vyriausybe – tik 1. Taigi, kertėje bent kol kas – menkokas BVP (bendras vidaus produktas), pagal kurį vienam gyventojui buvome tik 46, o estai - 40, baisi BEDARBYSTĖ, su juo susijęs NUSIKALSTAMUMAS, išplitęs GIRTAVIMAS-plintanti NARKOMANIJA, nors puiki gamtinė, tačiau nenormali informacinė APLINKA, menkas SVEIKATINGUMAS bei LIETUVOS gyventojų ilgaamžiškumas. Visa tai neblogai žinoma, tik norisi pateikti kaip tvirtą valstybės STRATEGINIŲ RODIKLIŲ sistemą, dar kartą primenant Nobelio prizo ekonomikoje Stieglitz tezę, jog ne vienu BVP matuojama valstybės sėkmė. Kalbant konkrečiau – reikia skubiai spręsti - ką daryti su tuo 1 o gal ir visais 3 mlrd. iš neįsisavinamų biudžetinių ES lėšų.? 1/30 biudžeto išlaidų – visgi ne „:bonbonkės“. Skaičiavome - jei vienas namas plyname lauke bei komunikacijos – 1 mln., tai užtiek 3 tūkst. dailių namelių bėgančiam jaunimui į užsienius išeitų. Žinoma intelektualesniam, nes šios kartos darbas keliasi iš ofisų į internetus, ir jiems nereikia kaip darbininkams ar Seimo nariams būti pririštiems prie staklių ar konvejerių. Tebūnie Nacionalinė programa - 1 mlrd. ir 1 tūkst. Svarbiausia, kad pamatytų – valdžios rūpestis atsirado. Labiausiai apžlugęs statybų verslas atsigautų. Šiltinimo programos per radiją visaip apkalbėtos bei apjuoktos. Atseit palūkanos bankams didesnės nei ekonomija sutaupius šilumą. Gali būti, nes kam statybininkams naudoti populiarėjantį pas braliukus latvius pigų techninių kanapių pluoštą, jei galima apsieti su dešimteriopai brangesniu „PAROC“? Bet čia irgi bėda –opiatinių kanapių prisiaugins ir prisirūkę apatijoje dar penkis metus sėdės nieko neveikdami. 100 tūkst. bedarbių yra bemoksliai? Jų gi dalį statybos vėl sutrauktų, o likusieji kur? Sovietinė melioracija irgi neamžina, o ir rankų darbo prie jos – pakanka. Melioruojama už 130 mln.Lt metuose –100mln. ES lėšų ūkininkams po 5 sudarius kooperatyvą porina E.Pupinis bei ministras K.Starkevičius, o J.Ramonas irgi aiškina, kad melioracijoje yra ką veikti. Lietuvos žemės ūkio ateitis būtų imlesnėje rankų darbu ekologiškoje produkcijoje. Prancūzijoje maistą išaugina ir išgano – 6-7 proc. gyventojų, o mums nebūtina taip jau į juos lygiuotis. Tegul ūkis kad ir į badaujančią Afriką sūrių džiovintų pametėja – kad ir barteriu už bananus, citrusinius. Pienininkystė atsigautų Reikia bandyti, ieškoti rinkų – gal užsimegztų? Transporto išlaidos laivais tai menkos. Reikia tų pačių strateginių KONCEPCIJOS, STRATEGIJOS, valstybinės programos bei plano. Iniciatyvių žmonių rinkoje yra, bet, visgi, nepakanka įsisavinti visai ES paramai, kaip ir užmojo ar starto kapitalo stambesniems projektams: 6 tūkst. gamybos iniciatyvų įsiregistruoja kasmet, 4 tūkst. išsiregistruoja su beveik nuliu. Iki krizės per beveik 20metį bankrutavusių buvo 6 tūkst., per krizę – net 4. Taigi, beliktų viltis stambia Valstybine melioracijos programa, bet kad Centrinis Lietuvos bankas nėra valstybiniu investiciniu, beje, vertinančiu vyriausybei ir mokesčių permainų riziką. Patraukli ir SD lyderio Alg.Butkevičiaus idėja mesti darbo jėgą bei finasus į infrastruktūrą. Verslo žmonės sako, jei nieko nedaryti: 3 mlrd. didelis depozitas ir bankas tik kokius 2,5 % palūkanų duotų. Svarstau - pirkti uostą Lenkijoje, kad 15% neštų? Rizika. Verslininkai teigia:- Melnragėje Lukašenkos kalio trąšoms uosto pagilinimas 3m labai praverstų, o ir mums nubyrėtų. Su bankininku S.Kropu primetame, kad gal verslo organizatoriai nebuvo deramai finansuoti. Tokios būtų, deja, tik, vizijos, nes viską lemia projektai bei paskaičiavimai

KĄ REIKIA NUVEIKTI?

Esant tokioms opiausioms besigaivalėjančio ūkio problemoms socialdemokratas Vyt.Andriukaitis bei reanimatologė Seimo pirmininkė I.Degutienė didžiausioje bedarbystėje sau tebeleidžia mosuoti konstitucija, kai pažvelgus į ES lėšų įsisavinimą Sveikatos sferoje – trūksta žodžių: pvz. antinavikinėje profilaktikoje bei prevencijoje – štilis. Įstatymą įkalt – Konstituciniam teismui konstatavus šiurkštų pažeidimą, Seimo pirmininkė įsaku atleidžia nuo pareigos tautiečiams. Automatiškai. Protingi iš klaidų mokosi, nebe tokie –kartoja. Matot, suvokti ūkio dalykus –intelekto nemenko reikia, o juridinį „autopilotą“ – paprasčiausios nuovokos, o čia gi tokia proga tautos tvarkdariu pasirodyt. O gal kiti interesai lemia? Betgi politikams privalu atsijojus antraeiles imtis svarbiausių problemų. Seimo drausmingumas – gal tryliktoje vietoje ir kas jame aria, tai aria. Valstybėje per 30 tūkst. valdininkų sunaudojančių apie 1/40 BVP – sumažinti iki 20 tūkst., tegul pereina į verslo organizavimą, kur trūksta asmenybių. Apmokesdinti progresyviniu mokesčiu milijardierius – situacija momentaliai pasitaisys. Įdaviau dar balandžio mėnesį V.Baltraitienei – bendrojo kultūros įstatymo projektą. Turime tik keliolika meno infrastruktūrą aptarnaujančių, o bendriausios kultūros – ir gamybos ir meno ir politikos kultūros – gėrio kūrimo sampratos – nebe. Charakteringa. Kada, bent samprata rasis, kad kultūra, tai nėra meno elitui užtikrinimas ir trupinių – šiaip inteligentui, o šis tas platesnio ir svaresnio? Žmones piktina kompensacijas gaunantys atstatomi atleistieji valdininkai. Atleido Darbo biržos vadovą – teismas šast, ir atgal. Nuostoliai tūkstantiniai. Negi neužtenka patirties, įkalti įstatymo raide – aukštesnio rangio pareigūnai atleidžiami per administracinę teiseną. Įkalčius tektų rimtus surinkti, o ne savos „šoblos“ – svetimos. Dėl krizių, mažėjant BVP teko algas mažinti, o didėjant – kelti. Tai kodėl gi neįtvirtinti tokio žaidimo algoritmo – priršti algas tiesiogiai prie BVP bei bedarbystės lygio, kuris neleistų kaip G,Kirkilui prieš išėjimą, užmalonint visą per trečdalį milijono valdininkiją, galvojant apie kitus rinkimus (strategas), tačiau palikti stipriame minuse „Sodrą“ –Alg.Butkevičius dėlto ir trenkė finansų ministro durimis. Stimulas valdininkams pririšus prie BVP rastųsi automatiškai – po 10 metų alga kaip Kinijoje – dviguba. Po 10 metų Lietuvoje gal vėl bus krizė? Ar pasimokyta? Kur rezervinio fondo įstatymas? Kur krizinės situacijos įstatymas, kuriame reikėjo įtvirtinti, kad mažinant mokesčius ir darant jo prekes konkurencingesnėmis gelbstimas verslas, o valdininkai – iš paskolų? Kodėl visi važiuodavo pas lenkus apsipirkti – argi reikia aiškinti? Dabar gi – 4 tūkst. bankrotų, ketveriopai - per 300 tūkst bedarbių, valstybės skola nuo 17 iki 34 mlrd. Kas tai – ekonominė diversija, bukaprotiškumas ar stichinė nelaimė? Premjeras renkasi mistifikuotą paskutiniąją versiją. Žinoma, tai galima A.Kubiliui įpiršti pavadinti „finansiniu stabilumu“, bet ne visi gi lengvatikiai kai skola ritasi žemyn 45 laipsnių kampu esą, ir jei ne atgailaujama, o gebelsiškai – stachanovietiškai meluojama, tai gal patiems konservatoriams laikas nebalsuoti „frakcija“, arba sėstis mokytis ekonomikos bent jau abėcėlės, nes apgynė tik biurokratų algas, tapdami iš patriotinės į patarėjo gal Majausko marionečių partiją. Visas pasaulis mažino mokesčius, mes didinome, praradome negalėjusio konkuruoti eksporto liūto dalį, kurią dabar gaiviname, vidaus rinka stojo. Šemeta man aiškino – sumažinus geriau nebūtų. R.Dagys argumentuoja, kad bankrotus lėmė kreditų sustabdymas dėl pinigų iš Lietuvos ištekėjimo, o R.Rudzkis teigia, kad mokslas nėra pasvėręs, kiek įtakos krizei turėjo kiekvienas faktorius. Sunku pasakyti, bet norint sąžiningai prisikasti iki tiesos tektų ir tuos 4 tūkst. bankrotų ištyrinėti. Ūkio minsterijos gal darbelis. Be kad labai jau nemalonus, nes pasižiūrėjus į Bankrotų departamento apskaitą, tiesiai nepasakysi kiek baldininkų, o kiek odininkų ir kodėl sustabdė gamybą. O ir pati ūkio ministerija statistiką kas savaitę skubanti skelbti, metines tendencijas po jomis slepia. Apskaita mūsuose – perlas. Atrodo šiais laikais keletą kartų spustelėjus valstybės ir menkesnio biudžeto skaičiukus, momentaliai iki savivaldybės ūkvedžio prisikasi. Kur gi tau. Ministerijų milijonų „galai“ vandenyse tarp stambių karšių mirksta. Seimas gi, jų iškaršti negali, nes priežiūrai konstitucinis įpareigojimas yra, o sparčių instrumentų tam – nebe. Kubilius-Vagnorius, 1998 sunaikino ir Informatikos ministeriją - ekspertinių sistemų, kuriai pateikus mokesčių ar biudžeto pokyčius, gauni BVP ir užimtumo prognozes..., seniai galėjo pateikti. A.Kubiliui iš pačių pamatų tenka dabar pradėti VORTĄ – valdymui orientuotam į rezultatus sistemą. Neapkaltinsi BK 229 str. Tarnybos pareigų neatlikimu. PadėkDie nudirbti tiek darbų, kiek kalbų Pyktelėjęs – sukūriau PORTĄ – paprastutei priežiūrai. Atidaviau Ekonomikos komitetui. Vis šis tas tvarkos Lietuvos valstybėje kryptimi. Užžaistas Seimas įstatympataisdavyste. Kad taip į istoriją įeitų kaip, pagaliau, sutvarkęs vyriausybės priežiūrą. Konstitucijos vardan. Kęstutis K.Urba 2011 11 18

2009 m. lapkričio 27 d., penktadienis

Pasaulio krizė

Paryžiaus fronte šis tas nauja

Kęstutis K.Urba

Prezidento Nicolas Sarcozy ir buvusio Jungtinės Karalystės premjero Tony Blairo iniaciatyva šimis dienomis Paryžiuje suorganizuotas bei sponsoriautas svarbus įtakingų ir intelektualių asmenų simpoziumas „Naujas pasaulis, naujas kapitalizmas“ vos nesubyrėjo neatvykus vidiniais krizės reikalais itin užimtiems JAV vadovams, tačiau jo svarumą atstatė paskutiniu momentu atradusi keletą valandų savo pranešimui Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ji iš karto griebė jautį už ragų, reikšdama susirūpinimą Kinijos įnešamu disbalansu į pasaulio importų eksportų pusiausvyras bei JAV vykstančia, deja, neišvengiama masyvaus biudžeto deficito, sieksiančio $1.2 trilijono 2009 m., politika. Kanclerė priminė Europos valstybių vadovų susitarimą, kad krizės ir recesijos bei pinigų stygiaus akivaizdoje deficitas negali viršyti 3 proc. nacionalinio BVP ir pasakė, kad tarptautinis valiutos fondas neįveikė krizės, todėl reikia naujos reguliavimo institucijos prie Jungtinių Tautų. Prancūzijos prezidentas eilinį kartą blykstelėjo skambiu retorikos menu ir piktinosi amoraliomis spekuliacijomis finansuose, iškreipusiose kapitalizmo logiką, kurios turi būti pažabotos naujų vyriausybių, besiremiančių tikrosiomis moralės vertybėmis, veiksmų, kadangi nuvertintas darbas, nuvertinta produkcija, nuvertintas verslo organizavimas, kuriais, o ne vien finansiniu aktyvumu ir wallstreetcentrizmu, turi remtis pasaulio ekonomika. Visos šio pobūdžio problemos skleidėsi trijų simpoziumo, kurį atspindėjo apie ketvirtis tūkstančio žurnalistų, ir net „blogerių“ temų rate: Naujo kapitalizmo vertybės;Globalizacija ir socialinis teisingumas; Kaip mes galime reguliuoti kapitalizmą?

Garsusis futurologas Francis Fukuyama simpoziume pareiškė, kad krizė nėra pačioje kapitalizmo esmėje, o viešpatavusio paskutinius 30 metų Reigano-Thatcher modelio pasekmė kapitalo pasaulyje. 2006 m.. - Nobelio premijos ekonomikoje laureatas profesorius Edmundas Phelps iš Kolumbijos universiteto pakvietė nedaryti stabdžių kapitalizmui ir grįžti prie klasikinės bankų rolės, o 2001 m. laureatas Joseph Stiglitz sukritikavo BVP kaip pagrindinį sėkmingos ekonomikos rodiklį. Laureatas iš Indijos Amartya Sen kalbėdamas apie rinkos gilinamas disproporcijas ir nelygybes, pasigedo dar ir demokratiškesnio visuomenės atstovavimo aukščiausio lygio vadovybės G8 ir G20 forumuose. Nyderlandų premjeras ir finansų ministras Wouter Jacob Bos pastebėjo, kad žymiai baisesnių pasekmių atneš maisto krizė. Europos Centrinio Banko direktorius Jean-Claude Trichet krizės priežastį įžvelgė finansinės rizikos neįvertinime ir finansų sistemos stabilumo trūkume, o Pasaulio prekybos organizacijos vadovas Pascal Lamy akcentavo, kad jis laikosi naujo globaliojo reguliavimo ir socialinio solidarumo reikmių požiūrio, tačiau pasigedo efektyvių sprendimų galimybių mechanizmo. Eurokomisarė ekonomistė Neelie Kroes teigė, kad praverstų valdžių pagalbos kompanijoms. globalios taisyklės

John Monks – Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) pirmininkas priminė, kad politikai ir 2006 ir 2007 metais buvo įspėti dėl egzistuojančių finansų sistemos ydų, peraugsiančių į šį tą stambesnio, tačiau susilaukė tik burboniškai arogantiško atsakymo, jog visa tai praeis ne itin skausmingai ir viskas yra daroma visuotinai gerovei. Laisvas globalus kapitalo, prekių ir gamybos su aptarnavimu judėjimas, milijonais bedarbių ar Graikijos neramumais sukūrė problemas, o jų sprendimas yra labai tolimas nuo egzistuojančių struktūrų ir tvarkos, kai laimėtojas, nelyg kazino, pasiima viską. Ne tik ES rinka, bet ir viso pasaulio, reikalauja dar ryškesnės socialinės dimensijos bei platesnio darbininkijos teisių užtikrinimo, teigė kalbėtojas. Jam pritarinėjo Prancūzijos Demokratinės Darbo Konfederacijos generalinis sekretorius Francois Chereque, pasakęs, kad trūksta naujo požiūrio į vertybių skirstymą socialinių ir aplinkosauginių reikmių integravime.

Simpoziume dalyvavo ir Čekijos nacionalinio banko valdytojas, ir Italijos parlamentaras, ir Izraelio švietimo ministrė, ir Egipto finansų ministras, jame reiškėsi ir Ukrainos rados narys bei vienintelė iš trečiojo pasaulio prezidentų Ellen Johnson-Sirleaf - Harvardo auklėtinė, buvusi prieš tai savosios Liberijos finansų ministre. Deja, Paryžiuje, kur kadaise startavome oplimpinėse žaidynėse, nesigirdėjo lietuviško balso arba dar svaresnio politiko atstovavusio pabaltijį bei Lenkją, lyg pasaulio stipriųjų papročiai, apsirūpinimo energetiniais resursais tvarka ir ekonominė situacija suklostyta apie mus būtų neverti jokio dėmesio. Simpoziumas paryškino tam tikras įtampas tarp JAV ekonominės politikos ir likusio pasaulio, keliančio balsą, jog viena, kad ir galingiausia valstybė neturėtų apsprendinėti esminių geoekonominių procesų. Prieš balandžio 2 d. Londone įvyksiantį itin aukšto lygio dvidešimties valstybių pasitarimą, kurį N.Sarcozy numato būsiant posūkio tašku, vakarų europiečių bus tariamasi Berlyne, tačiau dėl mūsų ir kaimynų veiksmų nekoordinuotumo ir neleistino aplaidumo mūsiškas pabaltijis toliau bus palikinėjamas šios politikos paraštėse. Ar tai reiškia, kad jei dėl žinomų istorinių priežasčių dabar nesame daiktiškai turtingi, tai ir Oskaro Milošo lygio intelektu jo mieste negalėjome pasižymėti? Pagaliau, aptarinėjant reguliaciją, galima buvo bent priminti, kokiu būdu litas 1929-ų metų pasaulinės krizės akivaizdoje dėl protingo ekonomikos suvaldymo ir taupymo priemonių išliko išskirtinai stabiliu, skirtingai nuo daugelio devalvuotų kitų pagrindinių pasaulio valiutų.

Įspūdį paliko itin konstruktyviai kalbėjęs ir uždaręs debatus Prancūzijos premjeras Francois Fillon. Jis paklausė – ar mums reikia dar didesnės katastrofos, kad nesiimtume permainų? Premjeras pritarė siūlytam G8 valstybių pasitarimo išplėtimui, priminė ir kitoms visoms stipresnėms valstybėms prisiimti atsakomybę už socialinę paramą besivystančioms, bei pabrėžė tarptautinių reguliacinių normų sukūrimo, panašių į egzistuojančias produktų saugumui ir kokybei poreikį bei sakė, kad iki balandžio 2 d. susitikimo reikia parengti draudimo nuo rinkos kainų svyravimų, kredito ir kapitalo fondų harmonizavimo taisykles. Jis pabrėžė, kad Europa jau parodė savo vienybę klimato permainų pažabojimui, bet negali veikti viena, o svarbiausia dabar yra stabilzuoti energijos išteklių kainas bei sudaryti paremtus jomis ilgalaikius susitarimus .

Vienas simpoziumo iniciatorių Tony Blair savo kalboje kritikavęs trumpalaikių finansinių tikslų ir pelnų vaikymąsi ir taręs pagiriamąjį žodį verslininkui, kuris kuria, o ne kaupia, pastebėjo, kad ši krizė sukūrė ir dar niekada neregėtos intelektualinės įtampos ir išskirtinio sudėtingumo uždavinį, tačiau apsiribojo vien subjektyvių krizės faktorių pakedenimu.

Pasaulinė krizė, duokDie, gal jau įpusėja - Ispanijoje pvz. jau trys milijonai bedarbių, o tik dabar pasaulio galingieji kimba į filosofinį libertarinio kapitalizmo fundamentą. Europos valdovai šiame simpoziume pagrįstai mėtė akmenų į JAV finansų sistemą, tačiau daugumos jų pačių buvo apeita teisingos, o ne monopolistinės, ar kartelinės pagrindinių energetinių nešėjų kainos problemos ir kyla teisėtas klausimas, visgi, kieno interesus atstovavo šie ponai. Juk būtent dėl paskutinį penkmetį neregėtai užkilusių naftos bei maisto produktų kainų, į JAV rinką plūstelėjo piliečių santaupų pinigai. Infliacijos stabdymui ten imtasi tradicinės priemonės – finansinio aktyvumo prilaikymo, palaipsniui pakeliant bazines palūkanas iki 5,25 proc. 2006 m. Tai stipriai kirto vidurinės klasės apačios atstovams, kurie už savo skolon imtus namus įnešinėjo reguliarias pinigines įmokas, prirštas prie palūkanų normos,. Susigriebus – jos stipriai mažintos, bet buvo jau vėlu. Daugelis prarado būstus, griuvo hipotekos, draudimo, būstų rinkos sistemos. Visa kita pusmetį mums atspindi kasdienės nerimastingos žinios iš visų pasaulio kampų.

2009 m. sausio 9 d., penktadienis

Pasaulio krizė

Ką daryti su pasaulio ekonomine krize?

Pasaulio ekonomikos krizė per pastarąjį pusmetį apėmusi planetą sukėlė tai, kas jau vadinamas milijonų žmogiškąja tragedija. Gamybos lėtėjimas, bedarbystės augimas, gyvenamojo būsto praradimas, nežinia ir nerimastingos žiniasklaidos prognozės, bei pusiniai ir aptakūs politikų pareiškimai daugelį varo į neviltį. Ukraina derasi dėl 16,5 bilijono USD paskolos ekonomikos gelbėjimui iš Tarptautinio valiutos fondo, Bušo kalba skirta ekonomikos stabilizavimui sustabdė indeksų kritimą tik 5 minutėms, Rusijoje biržos dėl šuoliškų permainų duris uždarinėja kas keletą savaičių, Vokietijoje mažinama automobilių gamyba, milžiniška 30 proc. per mėnesį infliacija smukdo Kenijos ekonomiką, jos recesija jau priartėjo prie Švedijos – tokio pobūdžio informaciją pastaruosius keletą mėnesių gausiai teikiama ne tik “Bloomberg” televizijos kanalo, o raudonų ir žalių spalvų apibūdinančių kursų kritimus ir kilimus margalynės, rodo, kad pasaulio ekonomika atsidūrusi ant sūpuoklių ir ją apėmę nevaldomi konvulsiški pagrindinių rodiklių traukuliai.
Lietuvoje, atrodo, niekas profesionaliai neužsiima pasaulio ekonomine krize – visgi nesame pasaulio ūkio “bamba”. Klausant Seime pateiktų ditirambų geriausiems retorikos etalonams prilygstančiai garsiajai Prancūzijos prezidento, šį pusmetį vadovaujančio ES - Nicolas Sarkozy kalbai, iš tikrųjų vertai ir pačios aštriausios polemikos – špagų apnuoginimo, dėl savo ribotumo ir siaurumo, susimąsčiau - kiek dar daug provincialumo pas mus, tačiau nudžiugino Lietuvos laisvos rinkos institutas, kuris pažymėdamas savo 18-ąsias metines surengė itin aktualų renginį skirtą pasaulinėms krizės problemoms. Ir nors jame pranešimą paremtą gausia statistine informacija paskaitė itin autoritetingas ekspertas – Pasaulio ekonominio augimo augimo instituto valdybos pirmininkas, knygų, straipsnių “The Wall Street Journal”autorius Richard W. Rahn, supažindinęs Lietuvos verslo ir ekonomikos žinovus su 2000-2001 metų JAV ekonomikos problemomis, jų atgarsiu dabartyje bei pasidalino savo gausiais statistiniais duomenimis ir mintimis apie ateitį bei bandė atsakyti į gausius žingeidžios publikos klausimus, o dr.Rūta Vainienė savo turiningame pranešime atkreipė dėmesį į pinigų kiekio reguliavimo problemas, vartotojo pasimetimą besimainančioje rinkoje, į naujų ekonominių projektų efektyvumo ir atsiperkamumo įvertinimus, tam tikrą ar galimą ekspertinių sprendimų užsilaikymą politikų stalčiuose, tačiau renginio vedėjas ir organizatorius - instituto direktorius dr.Remigijus Šimašius išeinantis į teisingumo ministrus, galėjo likti ir šiek tiek nepatenkintu - nepateikta sisteminė krizės priežasčių analizė ir, suprantama, trūko receptų, atsakančių ką bent jau reikėtų daryti. Bet kuriuo atveju, šis renginys buvo ne tik brangokas, bet ir išties naudingas, kadangi jis dar labiau užaštrino visus klausimus, pasakius, kad NIEKAS NEŽINO krizės priežasčių, o savo sričių specialistai, visgi, dalinosi specifiniais pastebėjimais. Taigi, Institute netrukus bus permainų - keisis valdžia, o naujasis Lietuvos teisingumo ministras gerai žinodamas liberalios rinkos ypatumus turėtų įnešti ir daugiau tvarkos ir į valstybinės finansinės drausmės dirvonus savivaldybėse bei įmonėse,
Šių eilučių autoriui yra tekę Mokslų akademijoje ne vienus metus praleisti gvildenant konkrečių vystymosi scenarijų raidą bei efektus tinklinėse struktūrose, ir netgi būti įvertintam jaunų Lietuvos mokslininkų konkurso laurais, ir nors domėjimosi objektas buvo ne finansiniai srautai, tačiau įgyti įgūdžiai pravertė ir pastaruoju metu analizuojant vykstančius makroekonominius, politinius procesus, bei vertinant tolesnę tikėtiną įvykių raidą. Norint suvokti krizės įveikimo perspektyvas reikia, visgi, gerai išsiaiškinti ir esmines krizės priežastis ir dar bent keletą dalykų – pasaulio galingųjų poziciją ir ketinimus, o taip pat išsidėstymą politinių jėgų lauke, bei sprendimų priėmimo mechanizmus bei jų svertus.
Pagrindine pastarosios pasaulio ekonomikos krizės priežastimi laikytinos nepateisinamai aukštos ilgalaikės naftos rinkoje kainos, o antrinėmis – būsto rinkos, jos užstatų ir draudimo sistemos griuvimas, bei vertybinių popierių - kredito derivatyvų sistemos savalaikis nesutvarkymas JAV, pinigų kiekio rinkose problemos, perprodukcijos ir konkurencijos reiškiniai sąlygoti pigių prekių srauto iš Kinijos ir kitų ekonomiškai kylančių Azijos valstybių bei galiausiai – netgi psichologinės priežastys.
Naftos barelio savikaina įskaičiuojant ir išžvalgymo išlaidas pasaulyje vertinama maždaug 14 USD vidurkiu, ir bet kuris mokslo apie valdymą - ekonominės kibernetikos specialistas pasakys, kad dešimteriopa jos rinkos kaina – 100-140 USD ne tik sunkiausiai pakeliama našta prispaus naftą ar jos produktus importuojančių valstybių ekonomikas, bet ir galiausiai taip stipriai jas paveiks, kad jos nelyg pasipurtę ekonomikos traukimusi bei gamybos menkėjimu atmes jas, o netrukus netgi bumerangu smogs ir naftą eksportuojančių valstybių vertybinių popierių rinkoms bei ekonomikoms – pasaulis interneto, tanklaivių, avialainerių ir globalios bankininkystės laikais tapo itin susietas. Naftos brangimo rinkoje priežastys pastarąjį dešimtmetį yra gan aiškios. Jos paklausa ir poreikis, skirtingai nuo kitų stabilių kontinentų, rytinėje Azijoje ir Okeanijoje nuolatos kilo 45 laipsnių kampu, o juodojo aukso gavyba bei pasiūla, deja, nesuskubo adekvačiai augti. Įtakos turėjo ir JAV karas Irake – kova su diktatoriumi buvo laimėta per keletą savaičių, tačiau vakarietiškos parlamentinės tvarkos įtvirtinimo pastangos brangiomis Pentagono pajėgomis kovingų arabų bei savižudžių terpėje pareikalavo daugelio metų, o naftos gavyba šiame regione tik dabar pasiekė prieškarinį jos lygį. Dramatiškos prezidento G.W.Busho pastangos du kartus šiemet susitikus su Saudo Arabijos karaliumi prašant prilaikyti naftos kainas, deja, jokio rezultato nedavė, nors JAV ir apginklavo Riadą moderniausia pasaulyje ginkluote. Ne viską gali ir karaliai – ekonomika, rinka turi savus paklausos ir pasiūlos dėsnius, nepavaldžius konstitucinėms monarchijoms.
Brangstant naftai ir benzinui nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė JAV viduriniosios klasės apačios. Galono kaina nuo 1993 m. 107 centų ten šoktelėjo net iki 415 ct šių metų vasarą. Be automobilio JAV neapsieiti, o dėl automatiško žemės ūkio produkcijos brangimo, maisto krepšelis pabrango dvigubai ir trigubai. Tai gerai atspindi ir tas faktas, kad vien per šių metų kovą taupydami amerikiečiai nuvažiavo 11 bln mylių mažiau nei prieš metus, tačiau maisto kiekį juk ne itin ribosi. JAV daugelis yra paėmęs iš bankų kreditus būstui, todėl ne tik užklupusi bedarbystė dėl pabrangusios gamybos siaurėjimo, bet ir nepakankamai aukšta alga privertė ir privers daugelį grąžinti būstus bankams. Ekspertų vertinimu – pavojuje per ateinančius 12 mėn. atsidurs dar 2,5 milijonų piliečių būstų. JAV kongreso komisija laiku neįvertino ir perspėjimų sutvarkyti ir vertybinių kredito popierių apskaitą bei mainus negrynais. Ištikus rimtoms šių popierių rinkos įtampoms šis “trombas” tiesiog išsprogdino draudimo rinką. JAV ekonomika pasaulyje yra pati galingiausia ir stipriai susieta su kitomis, todėl nenuostabu, kad nuosmukis ir katastrofiškos pasekmės joje pažeidė ir kitų pasaulio valstybių rinkas.
Rusijos ekspertas Igor Nikolajev itin akcentavo ir pasaulio ekonomikos perprodukcijos požymius. Su tuo sunku nesutikti, tačiau čia būtina kuo tiksliau įvertinti pigių, bet ne visada pakankamai kokybiškų Kinijos prekių srautų įtakas konkuruojant su kitų valstybių gamintojais.
Baigiant glaustai aptarti krizės variklius, tenka minėti ir panikavimo reiškinį – TV reportažai apie atsiimančių indėlius Honkonge buvo šiek tiek išjudinę ir kitus pasaulio kraštus.
Suvokus ir glaustai aptarus pagrindines pasaulio ekonominės krizės priežastis, galima pereiti ir prie galimybių jas eliminuoti ar pažaboti svarstymo. Panikos reiškiniai yra valdomi autoritetingais pareiškimais žiniasklaidoje, o pastarųjų mėnesių valstybių priemonės stabilizuojant savus bankus ir užtikrinant piliečių indėlius sako, kad įpatingai nuogąstauti nereikia. Perprodukcijos ir būtinos bei neišvengiamos konkurencijos rinkoje fenomenas, sakytų, kad reikia dar atidžiau ir geriau tirti poreikius rinkoje ir išmokti tiksliau prognozuoti. Bankinių kreditų kontrolė, specifinių vertybinių popierių apskaita ir mainai negrynais, spekuliacijų įtartinos vertės dalykais pažabojimas taip pat nėra neišsprendžiama problema, kaip ir adekvati pinigų politika. Lieka paskutinis, išties sizifiškas klausimas – ką daryti su viską sugebančiomis išreguliuoti jos didenybės - naftos kainomis, juoba žiniasklaidoje pasirodė ir svarbaus naftos gavyboje -Venesuelos prezidento H.Čaveso bei šeichų svarstymų, kad teisinga naftos barelio kaina pasaulyje turėtų būti, visgi, apie 70-100 USD.
Prieš pateikiant atsakymą į šį hamletišką klausimą, pasvarstykime kas vyko ir vyks pasaulio galingųjų – politikos lyderių sferoje. Pastaruoju metu, įsibėgėjus galingiausių pasaulio valstybių prezidentų septintuko ar aštuntuko pasikvietus ir Rusijos prezidentą - G7 ar G8 pasitarimams, vis daugiau svorio įgyja G20 valstybių finansų ministrų ir jų centrinių bankų valdytojų sambūriai. Į G20 įeina Argentina, Brazilija, Kanada, Kinija, Indija, Indonezija, Italija, Japonija, Meksika, Rusija, Saudo Arabija, Pietų Afrikos Respublika, Pietų Korėja, Turkija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos bei atsovaujama visa ES. Šios valstybės drauge pagamina 90 proc. pasaulinės produkcijos, vykdo 80 proc. pasaulio prekybos, nors apima tik du trečdalius pasaulio gyventojų.
Susipažinęs su šių metų lapkričio 9d. G20 finansistų pasitarimo memorandumu ir po to sekusio G20 valstybių vadovų pasitarimo Vašingtone dokumentais patalpintais Baltųjų rūmų tinklalapyje iš pradžių gerokai nusivyliau ir netgi pyktelėjau – tipiškas aptakus gerai išmoktas politikų abstraktus kalbėjimas solidžiomis bendromis frazėmis apie Tarptautinio valiutos fondo ir pasaulio banko vaidmens, bendro stabilumo, pasitikėjimo, ekonominio skaidrumo ir kontrolės didinimą. Susiraminęs suvokiau – nieko nepadarysi, nes pernelyg skirtingi besitariančių interesai ir siekiai, kad būtų galima priimti bendrus konkrečius žingsnius naftos rinkoje, dar ir ne visiškai aiškiai suvokiant visus krizės mechanizmus dėl nepaprasto jų sudėtingumo. Be to ir įgaliojimų tokių niekas ten neturi – finansistai sprendžia bankinių palūkanų dydžius, skolinimo terminus ir apimtis, o prezidentai - taip pat kiekvienas už savos tvoros. Nenuostabu, kad Nicolas Sarkozy su buvusiu Anglijos premjeru Toniu Bleiru netrukus pakvietė ne tik G20 vadovus, bet ir du Nobelio premijos laureatus, vienas kurių aršokai kritikuoja G.W.Bušo ekonominę politiką, o antras iš Indijos yra maisto rinkos problemų autoritetu, susitikti Paryžiuje 2009 sausio 8-9 dienomis, tikriausiai šiek tiek kitokio tipo, mažiau formaliam ir rutininiam pasitarimui, nei eilinis G20 forumas 2009 kovo 31 d. Žinoma, nereikia galvoti, kad naftos kainodaros tiesiogiai veikiamoje ekonomikos dalyje nieko nevyko . Jau nuo pavasario brangstant kainoms į gatves išėjo ryžtingai nusiteikę ne tik transportininkai, bet ir žvejai. Sunerimęs Nicola Sarkozy iš karto pradėjo svarstyti mokesčių mažinimo pagrindiniams naftos vartotojmas galimybes, tačiau ES lygmenyje pritarimo nerado - šią vasarą Vokietijos kanclerė Angela Merkel nesiryžo drąstiškai mažinti įplaukų
į Vokietijos biudžetą, o pastaruoju metu įspėjo mažinančius palūkanas – pigiau skolinančius bankus, nes tai gali sukelti prastai pagrįstus kreditų ėmimus ir naują krizę. Deja, apie aukštų naftos kainų žudančią įtaką ekonomikai netrukus buvo primiršta, nes visų dėmesio centre atsidūrė išnirę ekonomikoje į matomiausią poziciją siūbuojančių ir smukusių vertybinių popierių rinkos – priežastis ir pasekmes nėra taip paprasta susieti. Dėl minėtų įtakų komplekso dramatiškai smuko JAV akcijų, o po to ir likusio pasaulio dalies biržos ir prasidėjo pasaulinis lozungų “kilnojimas” – gelbėkitės kas galite, nes vertybinių fondų, finansų krizė perauga į visos pasaulio ekonomikos duobę, nesuvokiant, kad tai, visgi, yra struktūrinė liberalios pasaulio ekonomikos krizė, sąlygota energijos nešėjų paklausos ir gavybos disproporcijos, sukėlusios naftą importuojančių valstybių ekonomikų pertempimą, ir tik po to vertybinių popierių biržų kritimą, bumerangu smogusį atgal naftos elksportuotojų valstybėms, kuris gręsia visų bankų sistemai skolų negrąžinimu ir jau pažeidė visos pasaulio ekonomikos efektyvumą bei normalų funkcionavimą.
Vertinant pasaulio galingųjų - N.Sarcozy – civilinės ir verslo teisės specialisto, A.Merkel – fizikinės chemijos žinovės, G.W.Busho – istorijos magistro ir Harvardo verslo administravimo specialisto, G.Brown – istorijos magistro galimybes, visgi, paguldyti pasaulinę krizę ant menčių, tenka ne tik svarstyti jų intuiciją ar specifines žinias iš kibernetikos su visais jos grįžtamaisias ryšiais, valdymo optimalumais, patikimumais ir atsitiktinumais, bet ir įvertinti politikoje paplitusįą “spyčraiterystės” apraišką. Kalbų rašymo tradicija politikams eina iš Romos imperijos - nuo Cicerono laikų. Tai yra labai aukštai apmokama profesija, o geras “spyčraiteris” (angl. - lituanizuotai spyč – kalba, raiter – rašytojas) yra pusė politiko. Prezidento R.Reigano ir vyresniojo Busho pagarsėjusi kalbų rašytoja Peggy Noonan pasižymėjo ir šmaikštumu ir keletu sparnuotų frazių, paveikusių visos nacijos mentalumą. Žinoma, kalbų kūrėjai tariasi su ekspertais, tačiau pranešimų svarbiausiuose tarptautiniuose forumuose tezių ir metmenų susidarymas yra pakankamai mįslingas dalykas, kuriame kertasi daugybė interesų bei milžiniškos politinės ir ekonominės įtampos. Situacija yra sudėtinga, nes spalio 6 d. JAV Atstovų rūmuose respublikonų išplatintame pareiškime, kuriame nusakytos krizės priežastys apie naftos kainas iš vis nekalbama, o tik vardinamos krachą patyrę ir kreditų krizę įtakoję kompanijos Vienok, pasauliečio, vis dažniau išmetamo ar išeinančio į gatves, abstrakčios kalbos apie naujos pasaulio ekonominęs tvarkos poreikį, nei kiek neramina, o iždo sekretoriaus Henry Paulseno ekonomikos 700 bln USD vertės gelbėjimo plano įsibėgėjimui reikia laiko.
Pažvelgus į G20 sudėtį, joje aiškiai išsiskiria dvi interesų grupės – naftą eksportuojančių ketveriukė - S Arabija, Rusija, Kanada, Meksika, maždaug tiek naftos suvartojančios, kiek išgaunančios - Brazilija bei Jungtinė Karalystė ir likusios – žymiai daugiau suvartojančios nei išgaunančios – pradedant JAV, ir baigiant Turkija. Beje, naftos eksportuotojų organizaciją OPEC nuo 2009 m. G20 atstovaus tik Saudo Arabija. OPEC turi 13 narių, 2/3 pasaulio naftos rezervų ir išgauna apie 41 proc. pasaulio naftos.
Tai Persijos įlankos šalys – Iranas, Irakas, Kuveitas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Pietų Amerikos atstovės - Venesuela, Ekvadoras, ir Afrikos valstybės – Alžyras, Libija, Angola, Nigerija ir išeinanti Indonezija. Kokios gi perspektyvos tartis dėl naftos kainų G20 rėmuose? Beveik jokių. Vienintelis svertas derybose su Rusija – jos įsijungimo į Pasaulinę prekybos organizaciją perspektyvos. Liberalios rinkos pasaulyje netgi laikoma didžiuliu akibrokštu bandyti diktuoti kažkam kainas politikų rate, todėl JAV išrinktasis prezidentas Barakas Obama pareiškė, kad didins naftos išgavimą Aliaskoje ir ties naujus vamzdynus, kad apsaugotų savo šalį nuo pernelyg aukštų pasaulinių naftos kainų. Suprantama, kol visi su siaubu žiūrėjo į griūvančias ir svyruojančias rinkas, naftos kainos pačios krito iki recesuojančiai ekonomikai priimtinų, tačiau viso to pasekmės – trilijoninės skaičiuojant pinigais ir šimtai milijonų vertinant žmonių likimais. Jei nieko nedaryti, po kokių trejetų metų pasaulis susilauks dar vieno globalaus sukrėtimo – „flirtuojanti“ su OPEC Rusija atsakydama į militarines įtampas, su dviem turitingiausiom dujomis arabų valstybėmis sudarinėja kartelį, ir suderintas kainų iškilimas vėl gręsia panašiais scenarijais. OPEK savo artėjančiame pasitarime gruodžio viduryje taip pat žada mažinti naftos išgavimą, kad vėl kiltų barelio kaina. Tokie jau liberalaus, palaido rinkos pasaulio papročiai. Visgi, kur išeitis? Belaužant galvą, prisiminiau bene prieš 18 metų man pasakytus prof. St.Uosio žodžius apie palinkėjimus nepriklausomybininkų Seimui - tarpukario smetoninėje Lietuvoje galiojo monopolių viršpelnio ribojimo įstatymas. Investuoti 100 Lt negalėjo sugrįžti daugiau nei 130 Lt ir todėl ekonomika buvo stabiliai auganti, o kainos teisingos – nesmaugė žmonių. Mąstau, ar tai būtų įmanoma pasaulinėje naftos, dujų kainodaroje. Be abejo, tačiau kad taip įvyktų, kiekvienos OPEC ar kitos stambios naftą eksportuojančios valstybės parlamentas pats turi priimti tokį drąstišką, savo viršpelnį ribojantį įstatymą, o tai, savo ruožtu, įmanoma, tik įsigalėjus intelekto reikalaujančiam visų supratimui apie naujo gero tono taisykles pasaulio ekonomikoje ir suvokimui, kad jų nesilaikymas, nuolatos periodiškai smūgiuos tiesiogiai ir bumerangu atgal visiems ir netgi Lietuvai, kuri dar ir mulkinančiai migdoma paguodimu iš TV ekranų – „nors mes importuojame dujas aukščiausia kaina tarp ES valstybių, tačiau vartotojas jas perka – pačiomis pigiausiomis“, lyg milijardines kompensacijas skirianti Lietuvos respublika būtų pinigų spausdinimo mašina, o ne pasaulio eknominės krizės akivaizdoje didžiules politines bei ekonomines įtampas išgyvenanti valstybė.